Rašau, nes anonimiškai bent galiu pasidalinti skausmu. Nežinau, kaip ir kas reaguos, juk ne apie seksą rašau. Nesu tikintis ir nesiruošiu pradėti, todėl pas kunigą eiti mintis nekyla. Pas psichologą? Ką jis man pasakys? O ir bijau įnikti į visokias terapijas, nes vaikus turiu prižiūrėti taip, kad nieko netrūktų. Nereikia man nei atgailos, nei gailesčio. Susitvarkau, tikriausiai.
Bet susirgus vaikų senelei, matau, kaip ji kasdien netenka atminties. Anksčiau vežiodavau ją į skirtingas bažnyčias (ji giliai tikinti), kad tik įdomiau būtų. Išeidavo į sodą su šunimi pasivaikščioti. Kai išėjo į laukus ir dingo, teko ieškoti. Radau, bet daugiau neleidžiu į lauką vienos. Dabar beveik nebeišeina.
Aš neturiu daug laisvo laiko, nors ir „sumažinau apsisukimus“ gana stipriai. Nenoriu kviestis auklės į namus, man šito mažiausiai reikia. Ir ne dėl pinigų. Vaikams reikia tėvo, ne svetimų prižiūrėtojų.
Stebiu kadaise aktyvų žmogų, senstantį tiesiog akyse. Jeigu nepamaitinu, pamiršta valgyti. Kai anūkai prieina, klausia, kas jie tokie. Ant durų pakabinau informaciją: „Neikite į lauką“. Ant tualeto: „Nuleiskite vandenį“.
Ji beveik visą dieną klausosi radijo laidų iš bažnyčios. Kažkaip „pagavau“ save, kad vėl atradau Bachą, Hendelį, vargoninę muziką. Ji klausosi mišių arba atsigula ir žiūri televizorių visą dienelę. Kalbuosi su draugais, giminėmis. Pataria siųsti močiutę į gerus globos namus.
Keisti žmonės. Nesu Aušra Maldeikienė, kad siųsčiau motiną į globos namus. Galvoje netelpa. Taip, ji nėra mano mama (manosios jau nebėra), bet ji yra mano vaikų močiutė. Kol pati prisižiūri savo higieną, tol viskas gerai. Kaip bus toliau, nežinau.
Gaila mano vaikučių, kurie niekaip negali suprasti, kodėl močiutė vis klausinėja, kas jie tokie. Jie nesupranta ir kodėl močiutė klausinėja, kas aš toks. Paaiškinau vaikams, kad močiutė serga, kad ji nebesupranta, pamiršta. Bet man skaudu. Mano žmona buvo į savo mamą labai panaši, gal todėl vaikams ji tokia artima, nes mama iš kelionės kaip negrįžta, taip negrįžta. Bijau pasakyti, kad nebegrįš.
Perskaičiau viską, ką tik įmanoma apie Alzheimerio ligą. Jokie vaistai nepadeda. Vežiodavau po miestą, prie ežerų, bet ji tuojau viską pamiršta ir klausia, kur mes esame, kas aš toks, kas tie vaikai ir kur mes gyvename. Vidury nakties atsikėlusi klausia, ar jau rytas arba kodėl taip tamsu.
Pasiimu vaikus iš mokyklos, sėdu su jais ruošti pamokų, močiutė prieina, glosto galveles, sako, kokie gražūs vaikai ir klausia, ką jie čia veikia. Jau dveji metai taip, ir galo nesimato.
Matau ją jau visiškai nebesusigaudančią ir verkiu, kai vaikai nemato. Įtampa didžiulė, tad kartais, tik kartais, prieš miegą išgeriu degtinės. Tačiau gerti negaliu, nes neturiu teisės „sugriūti“, pargriūti, susimauti.
Draugai ir giminės klausia, kaip jaučiuosi, ar nesuklupsiu, juk viską ant savo pečių nešu. Juokaudamas sakau – žiūrėkite, „socdemai“ šiuo metu su tuo „švogerizmu“ taip susimauna, kad net dulka, bet nė vienas susimovęs nepargriūva, nepasitraukia savo noru. Laikosi kaip tikri vyrai. Gal irgi Alzheimeriu serga?
Kai kas bando mane suporuoti, surasti man moterį. Bet su jomis pasikalbėjęs tuojau matau, kad barakudos, naudos ieško. Man – ne problema susirasti moterį. Bet tik pradėjęs kalbėtis tuojau matuoju, ar tiks vaikams, ar sąžininga, kaip elgsis su močiute. Neturiu laiko trankytis – ir taip sąžinė graužia, kad namus palieku kelioms valandoms.
Darbas – išganymas. Beveik atsipalaiduoju, bet pakaušį vis nerimas ėda. Kartais norisi tiesiog dingti, nusitrenkti į Maldyvus su kokia barakuda ir viską pamiršti...
Negalima, negaliu ir niekada taip nepasielgsiu. Turiu išsilaikyti. Mes juk vyrai – patys kiečiausi vyrai pasaulyje, viską atlaikome. Tik kartais kaukti vilku norisi, sukandęs dantis raudu naktį į pagalvę.
Lietuvoje vyrai neverkia. Taip neverkia, kad galiausiai pasikaria iš to stiprumo. Sukandu dantis ryte, nusišypsau vaikams, apkabinu, matau linksmas akeles. Tada žinau, kad jie saugūs, kad jiems gera. Sako: „Aš tėtį myliu!“ O kitas tuojau stipriai apsikabina. Palieku juos mokykloje ir šypsena įstringa mano veide visai dienai.
Iki nakties, kol galiausiai, tarp keturių sienų pamatau žmonos veidą. Tą akimirką man pasidaro gera, bet pykstu, kad paliko pasaulį pačiame žydėjime. Kažkoks suknistas girtas asilas sunkvežimiu sutraiškė.... Norėjau savo rankomis jį mirtinai sudaužyti.
Tokia štai mano nelinksma istorija. Man vis pažįstami primena, kad laimingas turėčiau jaustis. Vaikai gyvi, pinigų netrūksta, o močiutė – taip, močiutė... Jos giminės pasiimti nenori, bet pagavau save galvojantį, kad neatiduočiau net pareikalavus. Gal tikrai laimingas, visgi?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
