Tą dieną mokykloje buvo numatytas choro pasirodymas, reikėjo atsinešti tam tikrą aprangos kodą atitinkančius drabužius. Po dviejų pamokų paskambina 11 metų mergaitė man, savo savanorei globėjai, ir sako:
– Turiu bėdą.
– Kas nutiko?
– Šiandien reikėjo atsinešti drabužius į choro pasirodymą, bet man jų niekas nedavė. Dainuoti leido, bet sakė, kad vaišių man neduos.
– Suprantu, tau liūdna, bet svarbiausia, kad tau leido dainuoti. Juk galėjo be atitinkamų rūbų ir dainuoti neleisti, va tada būtų buvusi didesnė bėda. Ar tu dainuodama patyrei džiaugsmą?
– Taip. Nu jo, galėjo ir neleisti.
Pasikalbėjusi su mergaite pajutau, kaip jos bėda dingo, ji nurimo. Įsiklausymas, pasikalbėjimas ir supratimas daro stebuklus.
Per kitą pertrauką paskambinusi pasidžiaugia, kad ji jau turi draugų. Ne visada turiu tiek laiko atsakyti į mergaitės skambučius, bet tą dieną buvo galimybių atsiliepti.
Skambina verkdama po keturių pamokų:
– Ir vėl mokytoja mane išbarė, kad esu susivėlusi. Sakė, praneš vaikų namams. Ir dar per pertrauką mums leido būti klasėje, o mokytoja buvo išėjusi. Pas mus į klasę landžiojo dideli vaikai, tai aš paėmiau nuo mokytojos stalo raktą ir užrakinau klasės duris.
Kai mokytoja atėjusi pamatė, mane barė ir sakė: „Dabar tai tau bus, pranešiu vaikų namų auklėtojai.“
Aš mokytojos atsiprašau ir maldavau: „Nepraneškite, juk aš pirmą kartą tik paėmiau jūsų raktą ir užrakinau.“
Ji sakė: „Aš negaliu nepranešti.“
Ji melagė, ji gali nepranešti.
– Suprantu, kad tu ieškojai sprendimų ir nutarei dėl saugumo užsirakinti klasėje, bet gal kitą kartą nuo mokytojos stalo jos daiktų neimk. O kodėl buvai susivėlusi?
– Nu atsimeni, tu mane pirmadienį iš ryto gražiai sušukavai, man labai patiko ir aš su ta šukuosena norėjau būti ir antradienį. Man tai buvo gražu, o mokytojai ne.
Jei mokytoja būtų paklaususi, kodėl tavo išsitaršiusi šukuosena, manau ji būtų supratusi, kad tai susiję su mergaitės saugumu, nes ji, prisimindama, kaip ją šukavo savanorė globėja patyrė pasitenkinimą, ir norėjo šį pojūtį išlaikyti kuo ilgiau.
Ir ne pasmerkti reikėtų, bet formuoti platesnį, gilesnį požiūrį, pajautą ieškoti gelminės priežasties, kodėl vaikas taip pasielgė. Tuometsveiktume iš emocinio kurtumo ir būtų taikomas nuodugnus ugdymas, kuris deklaruojamas švietimą reglamentuojančiuose dokumentuose.
Pokalbis su mokytoja
Mergaitė taip sielojosi, verkė, aš jai pažadėjau pasikalbėti su mokytoja. Paskambinau. Mokytoja papasakojo beveik tą patį papasakojo kaip ir mergaitė, tik dar pridėjo, kad ji buvo labai išsigandusi, nes klasėje tarp užsirakinusių vaikų viena mergaitė serga epilepsija ir jei ji būtų nukritusi, o durys užstrigusios, tai kas ir kaip suteiktų pagalbą. Mokytoja pripažino, kad ji pamiršo nuo stalo pasiimti raktą.
Savęs ji nenubaudė, kad pamiršo pasiimti nuo stalo raktą, o mergaitę buvo nubaudusi, kai pamiršo atsinešti į pamoką rašiklį – ji visą savaitę buvo iš mergaitės atėmusi spintelės raktą, kad daugiau nieko nepamirštų.
Manau, kad efektyviau vaikus ugdyti be dresūros. Jei žiūrėtume pro juodus akinius, tai be pedagogų priežiūros per pertrauką likę vaikai galėjo ir su durimis susižeisti, ir susimušti, ir dar daug visokių negerovių nutikti. Bet svarbiausia – rasti atpirkimo „ožį“: kalčiausia mergaitė, kuri užrakino klasės duris.
Mokytojai sakiau, kad nieko baisaus neįvyko, tiesiog reikia viską paaiškinti mergaitei, ir tuomet ji kitą kartą elgsis kitaip. Nes toks viešas pasmerkimas prieš klasę užnuodija vaikų tarpusavio santykius, vaikai vieni prieš kitus nusistato.
Paprašiau, kad jei jau rašo nusiskundimus apie mergaitę, tai būtų gerai, kad rašytų ir pagyrimus, kai ji gerai pasielgia, nes jei fiksuosime tik negerą elgesį, tai nepastebėtas gėris vaikuose nesiskleis. O kas bijo rizikuoti, tas ne tik neklysta, bet ir nesiima nieko naujo, nepriima spontaniškai sprendimų. Tai žala vaiko gyvenimui.
Jei susumuotume, kiek per vaiko dienelę buvo gero elgesio ir kiek blogo, tai tikrai būtų daugiau gero elgesio. Tai tuomet kam mes tiek daug dėmesio, energijos skiriame blogam elgesiui fiksuoti?
Mokytoja pasakė, kad ji neturi laiko rašyti apie vaiko tinkamą elgesį, nes ji apie tai vaikui pasako žodžiu. Tai aš pasiūliau, kad ir apie vaiko suklupimus galima tiesiog vaikui pasakyti ir to pakaks, kam gi tos rašliavos. Vaikai, gavę išmintingus argumentus, ir patys pajėgūs iš savo patirties mokytis.
Be tėvų globos augančių vaikų ir taip žema savivertė, tai geriau rodyti daugiau pasitikėjimo vaiku, kad jis patikėtų savo verte. Juk tai mūsų visų vaikai.
Mokytoja tvirtai laikėsi savo – pranešiu, nes kitaip negaliu. Paminėjo, kad ji skaito naujausias psichologines knygas ir iš jų išmokusi, kad kiekvienas vaikas yra geras, tik jo poelgiai būna negeri ir apie juos su vaiku ji kalbanti, o vaikams nuolat kartojanti, kad tiki, jog jie yra geri.
Pedagogas riteris elgtųsi kitaip Taip, tai vertinga, kai žodžius lydi veiksmai.
Humanistinės pedagogikos klasikas Šalva Amonašvilis rekomenduoja mokytojams nesupriešinti vaiko aplinkos su vaiku, neužnuodyti vaiko gyvenimo, netelkti sąjungininkų prieš vaiką, bet avansu tikėti vaiko sėkme, pripiešti gerų savybių savo vaizduotėje, o ne tragiškų scenarijų.
Kaip ir šioje mergaitės istorijoje: „Jei kažkas būtų nualpęs, durų spyna užstrigusi, pagalbos niekas nebūtų galėjęs suteikti.“
Visiems mums verta mokytis pozityvaus mąstymo, elgesio strategijų, tuomet ir vaikai to išmoks. Liūdna, kad mokytoja mergaitei nepasakė, kodėl ji išsigando. Pakalbėjusi su mokytoja, žinojau, kaip mergaitei paaiškinti.
Priminiau, kaip ji vieną kartą buvo užstrigusi tualete ir išsigando, net iki dabar nesirakina tualeto durų. Paaiškinau, kad mokytoja irgi išsigando, kad neužstrigtų durys. Ir apie epilepsiją dar papasakojau, kaip ji pasireiškia, kaip padėti ištikus priepuoliui. Gavusi aiškius argumentus, ji pajėgė suprasti ir mokytojos išgąstį, pyktį.
Įdomu, ką pasakytų humanistinės pedagogikos riteris šiuo konkrečiu atveju?
Pedagogas riteris tokiu atveju sugebėtų išlikti ramus, kad galėtų išspręsti pedagoginį uždavinį, priimti išmintingą sprendimą, siekiant vaiko gerovės.
Jis neleidžia abejonių šešėliams temdyti savo sąmonės, jis tiki auklėtinių atsiprašymais, žodžiais, poelgiais, kilniais ketinimais, ir auklėtiniai jam atsako tuo pačiu. Jis supranta, kad ne vaikai turi suprasti suaugusius, bet suaugę turi suprasti vaikus.
Pasiimant globotinę iš mokyklos, ji pastebėjo teritorijoje rūkantį kūno kultūros mokytoją. Mergaitės akys „išsprogo“, ji sušuko:
– Ir jis dar mus moko, o pats rūko – fui. Tai va, kodėl jis man liepia greičiau bėgti per kūno kultūros pamokas, netgi tada kai man skauda šoną, nes jo smegenys nuo cigarečių pūva.
Vaikai tiesūs ir tyri – kaip išlaikyti vaiko akyse mokytojo prestižą, jei jis pats jį griauna?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
