Atrodo, kad tai nekaltas žaidimas, bet tai pamažu tampa priklausomybe. Aš nusprendžiau papasakoti savo istoriją. Tai vyksta dabar ir tiesiog nebežinau, ką daryti. Mano sužadėtinis nusprendė pabandyti lošti. Iš pradžių buvo džiugu, jam sekėsi, jis buvo laimingas, ir man buvo smagu jį tokį matyti. Nieko blogo apie tai negalvojau.
Bet po ilgesnio laiko pastebėjau, kad jis pradėjo vis labiau nervintis, keistai bendrauti. Iš pradžių galvojau, kad gal kažkas darbe nesiseka ar pavargęs. Bet kuo toliau, tuo buvo baisiau.
Aš pati mokausi ir esu bedarbė, todėl pastaruoju metu pradėjo vis labiau trūkti pinigų maistui, mokesčiams ir buičiai. Mes esame mėgėjai išlaidauti, todėl iš pradžių maniau, kad išlaidavimas ir yra pinigų trūkumo priežastis. Bet kuo toliau, tuo aiškiau buvo, kad priežastis – kita.
Sužadėtinis pradėjo vis dažniau kažkur išeiti, neatsiliepti į žinutes ar skambučius. Pasiteisinimai – kad buvo telefono garsas išjungtas ar kad tiesiog negirdėjo. Man darėsi neramu. Kai prireikdavo kažkam pinigų, jis sakydavo, kad šiuo metu jų nėra, kad reikia taupyti ar kad jis dar negavo atlyginimo. Būdavo ir taip, kad neturėdavom ką valgyti.
Buvo pasiėmęs ir ne vieną greitąjį kreditą. Būčiau tikriausiai apie tai ir nesužinojusi, bet pradėjo ateiti jam greitųjų kreditų bendrovių žinutės, kurių jis man nerodydavo ir tik gavęs ištrindavo. Turėjau visokių minčių – kad gal jis man neištikimas ar ką. Bet vieną dieną jo nebuvo namuose, ir atėjo laiškas su grasinimu paduoti į teismą, jei nesusimokėsime per kelias dienas. O suma tikrai nebuvo maža. Tada viskas ir išaiškėjo.
Buvo be galo daug pykčių, bet nusprendėme – gana kasti patiems sau duobę.
Praėjo gal pusė metų ir atrodė, kad viskas jau susitvarkė. Išėjo jis tarnauti į kariuomenę, ten jis jau du mėnesius. Ir netikėtai vėl užgriuvo problemos.
Vasario 12 dieną pervedė jam pinigus ir buvo paleistas savaitgaliui į namus. Šeštadienį nuėjome į „Akropolį“ prasiblaškyti, užsukome papietauti, bet pietavau viena, nes jis išėjo pasakęs, kad tai bus staigmena.
Aš papietavau ir pradėjau jam skambinti, jis neatsiliepė. Gal po 10 minučių paskambino ir pasakė, kad negirdėjo, kaip skambinau, ir kad jis jau ateina į kavinę, bet po skambučio ilgokai užtruko. Parėjęs jis taip pat papietavo, vėliau grįžome namo.
Kitą dieną, vasario 14-ąją, rytas buvo nuostabus – su rožėmis ir kava. Į vakarą jis jau išvažiavo atgal į kariuomenę, paliko man banko kortelę, kad galėčiau susimokėti mokesčius.
Pirmadienį atsikėlusi nuskubėjau į parduotuvę nusiimti pinigų ir susimokėti mokesčius, bet kortelėje jų nebuvo. Skambinau jam visą dieną norėdama paklausti, kur pinigai, bet jis neatsiliepė. Visą dieną jaučiausi labai keistai, lyg nujausdama kažką blogo.
Galiausiai parašiau, kad gal aš dėl kažko kalta ir kad jis pasakytų, kas yra. Ir sulaukiau nemalonios žinutės: „Viskas su tavimi gerai, tiesiog šeštadienį aš š**o primaliau... Buvau iki lažybų punkto nuėjęs, nes turėjau tik mokesčiams pinigų o laisvų pinigų visai neturėjau, galvojau, išeis laimėti, bet išėjo kaip visada – pralaimėjau.
Aš išvis nebežinau net ką daryti, nes kai aš turiu pinigų, negaliu lengvai praeiti po lažybų punktą... Žodžiu, aš nebežinau, ką daryti, nežinau, kaip reikės mokesčius mokėti.“
Po šitos žinutės puoliau į isteriją ir sulaukiau dar vienos žinutės: „Mano manymu, kažin ar nebūtų geriausia, kad išsiskirtume mes, nes aš tave tik kartu tempiuosi į skolas, o ne iš jų. Aš esu dėl to kaltas, o ne tu. Bet turiu ligą ir nebežinau, kaip jos atsikratyti.“
Aš puoliau jį raminti ir tikrai nežadu jo palikti, mes esame kartu ir iš to kartu turime kapstytis. Bet nebežinau jau ir aš, kaip jam padėti. Aš taip pat baigiu palūžti, nes gyvenimas ritasi žemyn, nebežinau, už ką reikės gyventi, mokėti mokesčius, pirkti maistą.
Jis tėvų neturi, mano tėvai šios situacijos nežino, bijau jiems pasakoti, nes jie nėra labai supratingi. Taigi esame vieni, bet privalome išlipti iš šios duobės.
Noriu pasakyti, kad tai yra didelė problema ir kad žmonės turi kažką pradėti daryti dėl šios problemos. Juk yra žmonių, kurie praradę jau viską – ir namus, ir šeimą, ir draugus.
Atkreipkite dėmesį į šią problemą ir padėkite kitiems, kurie su ja susidūrė. Jei galite, duokit patarimų, kaip galima išlipti iš šios duobės.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų vasario 17 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
