Niekas negalvojo, kad iki egzaminų ar mokyklos baigimo liko tik šimtas dienų. Niekas nesijaudino dėl to, kad greit išsiskirsim ir gal niekada daugiau visi kartu nepasimatysim. Niekas negalvojo nei apie mokytojus, nei apie klasės auklėtoją.
Svarbiausia buvo nuspręsti, kiek pirkti, kad visiems užtektų. Tai tiek tų šviesių aukštų minčių apie mokyklą ir joje praleistą laiką.
Kas šiais laikais yra Šimtadienis? Pasakysiu tiesiai šviesiai, kad Šimtadienis šiais laikais tik dar viena eilinė pjankė.
Dvyliktoje klasėje jau tiek buvo tų balių, kad Šimtadienis tikrai nebus kažkuom ypatingas. Lygiai toks pats kaip, pavyzdžiui, rugsėjo 1-oji. Tada irgi išsinuomojom pirtelę, irgi ošėm.
Visi dabar juodai apakę nuo to, ką rado Zarasų sodybos šeimininkai, po to kai dvyliktokai atšventė. Tai, žinokit, čia tik gėlytės. Būtumėt pamatę, kaip atrodė pirtelė po mūsų šventimo!
Maistu klozeto neužkimšom, nes maistui metėmės mažai, užtat buvo apvemti visi kampai, net palangės ir židinys. Po dešimtos vakaro pusė klasiokų gulėjo kominiai, kas dar pastovėjo ant kojų, juos fotografavo ir filmavo, kad būtų ką konkrečiai patrolinti.
Šokdami sulaužėm stalą su visais tuščiais buteliais, bet visiems viskas buvo dzin. Svarbiausia, kad linksma. Iš maisto buvo likęs tik kečupas ir pabaigoj visas tas kečupas atsidūrė ant sienų. Kadangi pirtelės savininkai pažįstami, viską išsprendėm paprastai – mes papildomai sumokėjom, jie susitvarkė.
Visi žvengėm, kada perskaitėm apie atseit griežtą bausmę. Gera bausmė, nu super! Direktorius pakalbėjo! Įsivaizduoju, kas būtų, jei mus būtų sugalvoję taip nubausti. Spėju, kol jis ten stumdė kalbą, pusė dvyliktokų mirė juokais. Vis tiek visi baigs mokyklą, gaus diplomus ir dar ne taip oš per paskutinį skambutį ir išleistuves. Aišku, pasirinks kitą sodybą, su kitais šeimininkais.
Dar šimtadienis nebus niekuo ypatingas, nes baliavoti praktiškai kiekvieną penktadienį nuo vienuoliktos klasės pasidarė norma. Visada būna laisvas plotas, kur galima susirinkti ir pašvęsti.
Progų atsiranda. Pavyzdžiui, penktadienis jau pats savaime laikomas proga. O kur dar rimtesnės progos – vienas-du gimtadieniai per mėnesį, kažkas išsilaikė vairavimo egzaminą, prasidėjo atostogos... Kalėdos? Geriam! Naujakas? Susimetam ir dar daugiau geriam! Valentinkė? Nusiperkam tortą su širdelėm ir geriam! Vasario 16-oji? Varom visi į miestą ir vėl geriam! Jau neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau savo klasiokus savaitgalį blaivius.
Nenoriu būti taip vadinama balta varna, bet prisipažįstu – nuo tokio gyvenimo kartais jaučiuosi pavargusi. Jaučiuosi kaip pakliuvusi į spąstus. Negersi su kitais, manyk, likai be kompanijos ir be draugų.
Galvojat, geria vieni buduliai? Tai labai klystat, pavyzdingos mergaitės ir berniukai geria dar daugiau. Gal rečiau, bet kai tik pasitaiko proga prisilupti, jos tikrai nepraleidžia. Sako, kad tik taip gali sumažinti stresą.
Aš nepriskiriu savęs prie gerųjų, esu gal daugiau vidutinė. O tokių kaip aš yra dauguma.
Gal baisiai atrodo, ką aš parašiau, bet norėjau parašyti nepagražintą teisybę. Kartais liūdna, pagalvojus apie tai, bet jau nieko negalima padaryti. Ne tėvai ir ne mokytojai kuria mūsų tradicijas. Šventimo tradicijas susikūrėm mes patys, todėl dabar iš gražių švenčių liko tik dar viena proga prisigerti.
Ir ta proga net ne ypatinga, o tiesiog eilinė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
