Jos akis užkliūva už neplautų lėkščių bei puodelio, sukrautų ant šaldytuvo viršaus. Akivaizdi dingstis dėbtelėti ir į šaldytuvą – šiuo metu jis pustuštis, tačiau neišjungtas dirba turbūt kelinti metai. Priskretęs. Tai mūsų ūkio reikalų tvarkytoja.
„Išplaukite indus, mergaitės“, – pasigirsta linksmas tonas.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Akimirką sustingstu, apsidairau ir įsitikinu, kad tarp mūsų sėdi ir vyrukas. Beje, darbo kolektyvas irgi vyriškas, vienintelė nuolatinė moteris esu aš, o jaunesnioji kolegė atėjusi laikinai.
„Kodėl mergaitės?“ – mėginu žaismingai paklausti, nors esu priblokšta tokios frazės. Pastarąjį kartą taip nustebusi buvau tada, kai papildžiau valgymo įrankių inventorių iš savo asmeninių išteklių, kad nereikėtų laukti, kol pavalgys kas nors kitas, kad gautum lėkštę ar šakutę, o po kiek laiko visa tai radau sukrauta į rūgstančią krūvą bei šalia raštelį, siūlantį išsiplauti indus.
Netekusi kantrybės suploviau, žinoma, tačiau susirinkau ir parsinešiau namo.
„Taigi kaip čia dabar, taip apsileidę gyvenat, negražu taip“, – pasigirsta mokymas.
Aš suklūstu: „Bet valgome tai visi, o kodėl mergaitės? Turim ir berniuką.“
„Bet vis tiek, jūs – mergaitės, gėda jums (šį žodį pabrėžia), kad darbo kambary tokia netvarka...“
Po šių žodžių nebepamenu nieko, tik žinau, kad nebe taip mandagiai atsakiau. Supratau tiek, kad esu „mergaitė“, dirbu tą patį darbą kaip lygus su lygiu su vyrais, tačiau kadangi esu „mergaitė“, dar, be visų darbų, turiu kažkieno indus mazgoti ir šaldytuvą darbo kabinete prižiūrėti.
O vyrai... Ką tie vyrai, jie juk vyrai, tai galima jiems viską atleisti, o moterys skirtos patarnauti jiems visose srityse, ne tik savam namuose, bet dar ir kiekvienam darbe.
Kol gyvas toks požiūris, nesistebiu, kad moterys sugeba puikiai prisitaikyti mušamos, prievartaujamos ar dar kaip išnaudojamos.