Sesuo pasikalbėjo su jos gydytoja, kuri patarė nuvežti mamą į Pakruojo ligoninę. Ten ją apžiūrėtų, prijungtų lašelinę ir galbūt viskas pasikeistų į gera. Taip ir padarėme.
Gydytoja, apžiūrėjusi mamą ligoninėje, patarė ją keletui dienų paguldyti – patikrins išsamiau, sustiprins. Tad palydėjome mamą į palatą, dar šiek tiek pabuvome ir atsisveikinome iki rytojaus.
Kitą rytą į ligoninę atvažiavau rami, tikėdamasi pamatyti mamą žvalesnę ir stipresnę nei praeitą dieną. Turėjau vilties, kad galbūt važiuosime namo. Bet.
Kai įėjau į palatą, moteris baltu chalatu kažką karštai aiškino mamai, o pamačiusi mane sutriko ir pasitraukė nuo lovos. Ir tada aš pamačiau mamą... Išsigandusią, sutrikusią, nesiorientuojančią aplinkoje, siaubingomis mėlynėmis nusėtu veidu. Pravirkau iš siaubo!
Bet nesutrikau – skubiai čiupau iš rankinės telefoną ir pradėjau fotografuoti. Ir tada prasidėjo didysis sujudimas.
Viena po kitos į palatą lėkė baltus chalatus vilkinčios moterys ir aiškino man, kokia nerami močiutė buvo naktį, kaip jos negalėjusios jos sutramdyti ir kokia agresyvi ji buvusi. Esą jos buvo priverstos ją tiesiog surišti.
Apie ką mes kalbame? 92 metų, gal net 50 kilogramų nesveriančią, beveik aklą močiutę! Kas galėtų patikėti?
Tuo labiau kad viena darbuotoja aiškino vienaip, o kita kitaip. Gal per anksti atvažiavau, o jos nesuspėjo susitarti?!
Į mano klausimą, kodėl jos nepaskambino artimiesiems, nors buvome maždaug už 2 kilometrų ir į ligoninę būtume atlėkę per 5 minutes, atsakė, kad niekada neskambina...
Vėliau į palatą atėjo ir gydytoja. Ji kalbėjo daug ir apie viską. Tik neatsiprašė už ligonio nepriežiūrą.
Kodėl ligi šiol tylėjau? Niekam nepasiskundžiau, neskambinau ir niekam nerašiau tada?
Ogi todėl, kad visi žinojome, jog mamai į medikus gali prireikti kreiptis dar ne kartą ir ne du. Ir ne kur nors kitur, o toje pačioje Pakruojo ligoninėje. Negalėjau sau leisti užtraukti mamai gydytojų priešiškumo ar ignoravimo.
Mano geroji mama neseniai paliko šį modernųjį pasaulį. Tebūnie lengva jai šventoji žemelė.
Žinau, dauguma medikų yra atsidavę profesijai. Jie atidūs ir dėmesingi – jiems galiu ir žemai nusilenkti.
Tačiau negalima leisti, kad tokie atvejai kaip šis būtų nutylimi, užglaistomi ir slepiami. Jei jau apsivilkai baltą chalatą, būk teisingas žmogus ir dieną, ir naktį. O jeigu tam neužtenka kantrybės, eik griovių kasti ar mėšlo mėžti. Taip bent jau nieko nenuskriausi ir neįskaudinsi.
Ieškojau atsakymų, kodėl taip atsitiko. Klausiau ne vieno gydytojo. Kas turėjo atsitikti žmogui, kuris vos prieš kelias valandas buvęs toks ramus, staiga tapo toks agresyvus ir nevaldomas, jog visas ligoninės personalas nesugebėjo jo apsaugoti nuo tokio sumušimo?
* * *
Pakruojo ligoninės direktorius Vygantas Sudaris apgailestavo dėl laiško autorei kilusių neigiamų emocijų ir teigė, kad viską buvo galima išsiaiškinti dar pacientės gydymo laikotarpiu.
„Gavus informaciją, kad laiško autorės minimai pilietei VŠĮ Pakruojo ligoninės Vidaus ligų skyriuje nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. sausio 12 d. teiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, sudaryta komisija, iš archyvo iškelta minėtos pacientės stacionarinė ligos istorija, gauti paaiškinimai iš tuo metu dirbusių gydytojų ir vidurinio medicinos personalo.
Išanalizavus įrašus medicininiuose dokumentuose ir skyriaus personalo paaiškinimus nustatyta, kad garbaus amžiaus pacientė J.T. – per 90 metų – blogai matanti, namuose buvusi mieguista, vangi, sunkiai atsakinėjusi į klausimus, mažai kalbėjusi (laiško autorės žodžiais), šeimos gydytojos siuntimu dėl galvos svaigimo, mėtymo į šonus ir pablogėjusios kraujotakos galvoje buvo paguldyta į ligoninę. Jai paskirti plečiantys, širdies veiklą reguliuojantys vaistai.
Pacientė dieną buvo gana rami, tik kiek sumišusi, sutrikusio regėjimo. Vakare tapo nerami, susijaudinusi, mėtė daiktus, draskė popierius, kažko ieškojo, šaukė, matė žmones, kurie neva ją puola, lindo po lova. Tokios būsenos pacientė galėjo susižaloti – tai ryte ir pamatė laiško autorė.
Budinti gydytoja (slaugytojos be gydytojo nurodymo neleidžia jokių vaistų), išsivysčius psichozei – delyrui vienkartinai paskyrė suleisti tiapridalio – kitokių vaistų nebuvo skirta.
Kas gi atsitiko? Užsienio ir Lietuvos medicininės literatūros duomenimis, 10–30 proc. vyresnių kaip 65 metų pacientų gydymo stacionare metu išsivysto delyras.
Delyrui atsirasti vyresniame amžiuje gali būti daug prielaidų. Sunki bendra somatinė būklė, smegenų kraujotakos sutrikimai, medžiagų apykaitos sutrikimai, silpna rega, vietos pakeitimas, hospitalizacija, sumišimas, nerimas, baimė. Delyro eiga banguojanti, todėl dieną buvusi rami ir mieguista pacientė naktį galėjo tapti susijaudinusi ir besiblaškanti. Ir pati susižaloti veidą.
Skyriaus vedėja ir su ja gydžiusi gydytoja kaip tik tai ir bandė paaiškinti laiško autorei.
Išsivysčius delyrui būtinas priešpsichozinis gydymas, nes mirštamumas vyresniame amžiuje sieka nuo 22 iki 76 proc. (tai nurodo skirtingi šaltiniai).
Mūsų ligoninėje dauguma besigydančių pacientų yra vyresnio amžiaus, todėl delyro požymiai guldant žmogų į ligoninę ar jo išsivystymas gydant yra gana dažnas reiškinys.
Galima tik apgailestauti, kad namiškiams teko patirti tiek neigiamų emocijų, svarstymų, niekuo nepagrįsto nepasitikėjimo ir įtarimų medicinos personalo atžvilgiu. Viską buvo galima aptarti ir išsiaiškinti pacientės gydymo laikotarpiu“, – sakė V.Sudaris.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
