Mes sutinkame, kad taupyti reikia, tačiau taupyti reikia protingai, galvojant apie kaimo vaikų ateitį ir ieškant būdų mokyklą padaryti kaimo ateities namais. Tik nedidelė mokykla gali pretenduoti į draugišką mokiniui mokyklą, kurioje jauku mokytis.
Mes už tai ir su tais, kurie siekia vaikams geresnių sąlygų, todėl nepritariame mokyklos sunaikinimo programai. Mes norime, kad mokykla, kurioje daugelis kaimo gyventojų įgijome puikų pagrindinį išsilavinimą, ir toliau gyvuotų. Bendruomenės balsas turi būti išgirstas.
Kiekvieno paprasto žmogaus, o ypač politiko garbės reikalas turėtų būti išsaugoti mokyklą, nes ji – kaimo bendruomenės kultūros židinys. Suvienykime jėgas ir padėkime kurti darnią, šviesią, išsilavinusią kaimo ateitį, o ne ją griaukime.
Nesiimama jokių realių veiksmų, skatinančių kaimo klestėjimą, tiesiog žiūrima į jo nykimą ir konstatuojami faktai: šią mokyklą reikia uždaryti, nes vaikų skaičius neatitinka nustatytų kriterijų.
Nustokime gyventi sustabarėjusioje visuomenėje, įsispraudę į tam tikrus rėmus.
Mūsų bendruomenėje didėja gimstamumas, jauni žmonės keliasi iš miesto į kaimą, statosi namus. Į kaimą grįžta buvę mokyklos mokiniai, sukūrę savo šeimas. Jie tikisi, kad jų vaikai būtent čia lankys mokyklą, kurioje ir jie praleido nuostabius vaikystės ir paauglystės metus.
Gal ir atrodo, kad kitoje mokykloje geriau, bet į kitas mokyklas važinėjantys vaikai fiziškai pavargsta. Žemesnių klasių vaikams tektų ilgai laukti autobuso, žiemą prastai valomas apledėjęs mūsų kelias ganėtinai nesaugus.
Vyresnių klasių vaikams nebūtų galimybių dalyvauti popamokinėje veikloje, nes ši veikla vyksta vėliau, ir vaikams autobusu grįžti namo neįmanoma. Tėvai, norėdami leisti vaikus į užsiėmimus, turėtų važiuoti jų patys, o puikiai suprantate, kad ne visi turi šią galimybę. Galintys vaikus vežioti tėvai netiesiogine prasme turi tapti „taksistais“.
Griauti visada lengviau, nei kurti. Kažkada su dideliais troškimais mokyklą atidarė, o dabar uždarę ar dar kada atidarys?
Vertėtų užtikrinti, kad kiekvienam kaimo, ne tik miesto, vaikui, būtų suteiktos sąlygos būti ugdomam arti savo namų. Apmaudu, kad vaikai, tai lyg paklausūs daiktai, galimi transportuoti į bet kurį artimiausią ugdymo tašką, neatsižvelgiant nei į jų, nei į jų tėvų norus.
Mes, Mažeikių rajono Žemalės kaimo bendruomenės žmonės, norime ir stengėmės, kad kaime liktų mokykla ne pradinė, o su 5–8 klasėmis. Jei nebegalima formuoti 9 klasės, tikimės, kad dar yra viltis, nors, remiantis patarle ir valdininkų pažadais, puikiai suprantame, jog šuns balsas į dangų neina…
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
