Skaitant tekstus šiomis temomis, labai norisi sureaguoti. Išsakyti savo nuomonę taip, kad žmonės išgirstų. Labai seniai norėjau aprašyti savo istoriją. Ne dėl dėmesio, o tiesiog panagrinėti tam tikrus dalykus, su kuriais susiduriu aš ir, tikiu, dar labai daug tokių pačių jaunų (na, ok, nebelabai jaunų) žmonių.
Esu viena iš Lietuvos bedarbių (net bijau spėti, kiek jūsų po šio sakinio kreivai šyptelėjo), ką čia bedarbių – esu „pašalpinė“. Pašalpinė? Hmm.. Ne, esu statistinis nulis, nes aš negaunu jokios pašalpos.
Pasirodo, pašalpos priklauso irgi tik išrinktiesiems. Išdirbus pagal patentą n metų, man ji nepriklauso. Ai, nesigilinu labai, nepriklauso tai nepriklauso, niekada netikėjau, nelaukiu ir dabar kažkokios mistinės valstybės pagalbos. Ne apie valstybės pinigus noriu kalbėt.
Kaip atsidūriau tokioj situacijoj?
Ir tikrai – kaip? Juk viskas klojosi fantastiškai.
Mokykloje buvau viena pirmųjų mokinių. Po pamokų lankiau n būrelių.. šokau, dainavau, grojau, lengviau būtų pasakyt, ko neišbandžiau. Daug reikalavau iš savęs, daug iš manęs reikalavo ir mano aplinka. Laužiau save kartais be reikalo (tai suprantu tik keliems dešimtmečiams praėjus).
Visada tikėjau, kad darbas, darbas ir dar kartą darbas man atneš sėkmę. Kad jei noriu kažko gyvenime pasiekti, privalau spausti iš savęs maksimumą, o pailsėsiu... na, žinot.. girdėdavau tą nuvalkiotą frazę „visi pailsėsim, kai numirsim“. Ir ja tikėjau.
Į Universitetą įstojau vos septyniolikos. Dirbti pradėjau dar pirmame kurse. Ne, tai nebuvo darbas nuo aštuonių iki penkių, tai buvo darbas nuo keturių popiet iki vienuoliktos vakaro. Aš juk pavyzdinga, privalėjau nepraleist ir paskaitų.
Prisipažinsiu, universitetą baigiau tik todėl, kad „taip reikia“, padariau klaidą pasirinkdama specialybę, o mesti neturėjau drąsos, gaila buvo prarasto laiko, įdėtų pastangų.
Taip va ir važiavau savo gyvenimo keliu. Visu greičiu. Tik dar nejausdama, kad mano vidinio mechanizmo detalės dėvisi, nepastebėdama, kad priekyje jau mirksi „stop“ signalas.
Jaučiau, kad kažkas ne taip.
Bėgu, bėgu, bėgu, vis lyg bandau kažką pasivyti, kažkam įtikti, kažkam patikti... O tais retais momentais, kai sulėtindavau tempą ir pažvelgdavau į save – išsigąsdavau. Suvokdavau, kad ne apie tokį gyvenimą aš svajojau, ne tokie mano norai, ne tai, ne ten, ne taip...
Kitų akyse buvau sėkminga, daug siekianti mergina, o jaučiausi mažytė, išsigandusi ir beprotiškai pavargusi. Išsiilgusi meilės, šilumos, paprasto žmogiško jautrumo. Man taip svetimas buvo verslo pasaulis, pinigų „gamyba“, tas visur ir visada demonstruotinas pasitikėjimas.
Bėgau nuo savęs į tolimą užsienį. Kad jūs žinotumėt, kokia laiminga jaučiausi, kai įsidarbinau paprasčiausia padavėja, kai aplink supo paprasti žmonės, kuriems nesvarbu, kokį universitetą tu baigei, kiek pagyrimų turėjai mokykloj, kokia tavo banko sąskaita ir kodėl savaitgalį tu nori sėdėt ir skaityt knygas, o ne eiti „socializuotis“ ir vaidint „sėkmingą gyvenimą“.
Dirbau gerai. Per daug gerai. Taip, kad nusprendus išeiti, darbdaviai stodavo piestu.
Cha. Turbūt viskas buvo per daug gerai, kad po eilinio grįžimo į Lietuvą nusprendžiau pasilikti. Pradėjau vėl viską nuo nulio. Paprastas darbas, nauji žmonės. Nauji mokslai. Dar vienas darbas, vėl nauji žmonės ir... liga.
Dėl ligos turėjau mesti darbus, ir mano ateitis pakibo ant plauko. Jei iki tol jaučiau nuolatinę slogią nuotaiką dėl savo vietos neradimo, dėl pervargimo, dėl dar daug didesnių ar mažesnių nesklandumų, tai dabar kiekviena savo ląstele jutau, kaip grimztu į depresiją.
Pastaruoju metu dauguma sako, kad tai tapo madingu žodžiu. Taip sakyti gali tik tas, kuris jos niekada nepatyrė. Niekam nelinkėčiau tos būsenos. Ji neateina staiga. Ji prasideda nuo lengvos apatijos, pomėgių atsisakymo, nenoro eiti, daryti... Ir išauga iki to nepaaiškinamo ir daug kam nesuvokiamo nenoro Būti.
Kai viskas, kas lieka kasdienybėje, – tai lova ir lubos. Kai telefonas guli išjungtas mėnesių mėnesiais, kai iš namų išeini tik naktį, nes nenori matyti nei vieno žmogaus, kai vengi visų ir visko.
Taip, sunku patikėti, kaip viskas gali pasikeisti gyvenime. Kaip neteisingai pasirinktas kelias, perfekcionizmas, bėgimas, nesėkmės ima ir palaužia. Kaip pasakai sau „stop“. Nebegaliu. Nebenoriu.
Pamenu, kai skaitydavau apie žmonių pasitraukimą iš gyvenimo ir... nieko nejausdavau. Dar baisiau – pavydėdavau, kad va, neva jie jau atrado ramybę. Dabar jie gali „legaliai“ ilsėtis.
O aš gulėdavau ir grauždavau save iš gėdos ir neapykantos sau, kaip aš leidau sau šitaip nusivažiuoti, nesuvokdavau, kur dingo visos svajonės, planai, nesuvokdavau kodėl aš nieko nejaučiu ir nieko nenoriu. Žiūrėdavau į žmones ir ieškodavau atsakymo, kodėl jie nori eiti, bandyti, veikti, linksmintis...
Žinokit, tai labai baisi būsena. Labai. Gyvent nenori, bet privalai. Ko tik neišbandžiau, norėdama sau padėti. Net kreipiausi savo noru į psichikos specialistus. Vaikščiojau, gydžiausi, dariau, kas liepiama...
Vis dar darau. Kasdien. Tik mažesniais žingsneliais. Kabinuosi į gyvenimą. Ir didžiuodamasi galiu ištarti – man sekasi. Jaučiuosi jau pakankamai stipri, akyse vėl atsirado gyvybė, aš vėl noriu eiti, dalyvauti, bendrauti, aš vėl noriu dirbti... Dirbti. Ironiška. Ir kaip gi būsimam darbdaviui paaiškinsi, kur buvai dingusi beveik porą metų? Ilsėjaisi? Ne. Vaikus auginai? Ne.
Sirgai depresija??? Taip. Ačiū.
Ir kam dabar įdomu, kokius mokslus aš kadaise baigiau, kam įdomu, kokia puiki darbuotoja buvau visose buvusiose darbovietėse, kam svarbu kiek papildomų mokslų, seminarų išklausiau, kiek kalbų moku ir t.t. ir t.t. Visiems rūpi vienas klausimas – ką tu veikei pastaruosius dvejus metus? Kodėl CV „skylė“?..
Patikėkit, tai tiesa. Siuntinėjau CV, nuleidau kartelę dėl darbo pozicijos tikrai žemai, bet esu kviečiama beveik tik pardavimų vadybininko pareigoms (taip gražiai dabar vadinami prekybos telefonu agentai). Sėdėti prie telefono ir visą dieną manipuliuoti žmonių smegenimis? Negi tik tiek dabar tesugebėčiau? Atlyginimas, aišku, minimumas.
Praleidau savo istorijoje tą dalį, kaip man teko tuos kelerius metus išgyventi ir skaičiuoti kiekvieną centą, kad galėčiau gydytis ir kaupti jėgas grįžimui į darbo rinką.
Nebegaliu sau leisti ir toliau skaičiuoti kiekvieną centą. Tai būtų tiesus kelias atgal... Darbas – namai ir negalėjimas net su draugais nueit į kavinę, teatrą. Negalėjimas net normaliai pasveikint draugų gimtadienio proga...
Atrodo, tokios smulkmenos – ko čia virkauji dėl kavinių, a ne? Bet tokios mažytės smulkmenos mano pasaulyje ir yra laimė. Kai gali eidama namo susipirkti gėlių. Kai gali savaitgalį išvažiuot prie jūros, kai gali nusipirkt naują knygą, kai gali artimiesiems padaryt staigmeną. O kai negali?
Artėju prie savo istorijos pabaigos. Prieš kelias dienas apsisprendžiau. Jei jau Lietuvai esu nebereikalinga, jei čia svarbiau ne ką tu moki, gali, o „kaip sau leidai sirgti net du metus?“.
Jei čia jautiesi bomžu net dirbdamas, jei jau pradedi parduotuvėj dairytis nukainotų produktų, jei stebi naujienas ir suvoki, kad geresni laikai vargu, ar kada ateis, kai valdžia atviromis akimis tyčiojasi ir nesiima realių permainų, jei žmogus vertinamas tik tiek, kiek jis sumoka mokesčių.
Tai ką gi – sudie, Lietuva.
Be proto myliu savo šalį. Labai. Ir tikrai nenorėčiau jos palikti. Deja, aš tiesiog nesugebu čia išgyventi... P.S. Nerašykit piktų komentarų, neva, kam rašiau, kokia nesąmonė ar neva dar viena depresikė nusprendė pasipasakot. Jų nelaukiu. Juk nei skundžiuos, nei kaltinu, nei kažko iš kažko prašau ar reikalauju.
Laukiu tik pasidalinimų, ką Jūs darytumėte mano situacijoje?
Ačiū.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
