Gyvenimas namuose pas mamą buvo labai kartus. Mūsų – vaikų – yra 13. Esame nuo skirtingų tėvų ir mamų, kai kurių iš mūsų nesieja kraujo ryšys – sunku išaiškinti situaciją tiek blaivam, tiek išgėrusiam.
Kai buvau paauglė, mama išgrūdo mane į vaikų namus, nes pasiskundžiau, jog jos naujausias kavalierius prie manęs seksualiai priekabiauja. Su priekabiaujančiu monstru mama pragyveno kelis mėnesius, o aš vaikų namuose gyvenau 3 metus, nes jaunikiai jai buvo įdomesnė atrakcija negu dukra. Tebūnie, atleidau ir nepykstu, net pateisinu savo mamą.
Kai laukiausi, jau buvau grįžusi pas mamą. Ir kiekvieną dieną girdėjau kaltinimus, kad suguliau su jos sugyventiniu ir laukiuosi nuo jo. Ašarų pakalnė nuolatos.
Kelios dienos iki gimdymo mama išvijo mane vidury nakties iš trobos. Visa laimė, kaimynai buvo supratingi. Gyvenu bažnytkaimyje, nuo streso prasidėjo sąrėmiai, ir kaimynai į ligoninę nuvežė mane traktoriumi.
Gimus vaikui, teko prašytis prieglobsčio pas giminaičius, bet, kaip sakoma, po 3 dienų svečias kaip žuvis – prasmirsta. Prisiskolinau pinigų ir išsikrausčiau gyventi į didesnį miestą. Galėjau sau leisti tik bendrabučio tipo kambariuką. Stengiausi stotis ant kojų, eiti į priekį. Šviesa tunelio gale buvo vaikas.
Susidraugavau su kaimynėmis ir pamačiau, kad jos vienišos augina vaikus, o pinigų užsidirba pardavinėdamos savo kūną. Nusprendžiau ir aš tokiu pat būdu prasimanyti pinigų, nes būdama dar vaikas įsiklausiau į merginų patarimą: „Ne bala, neišsitaškys.“
Buvo sunku psichologiškai, bet...
Prabėgus porai savaičių nuo naujos veiklos pradžios, susimąsčiau: kodėl turiu Lietuvoje už centus dirbti, jeigu galiu užsienyje tūkstančius uždirbti?
Kontaktai su žmonėmis, kurie tuo verčiasi, padėjo priimti sprendimą palikti Lietuvą ir emigruoti. Susitariau su giminėm, kad pažiūrės mano vaiką už 1000 eurų per mėnesį, ir išvažiavau į Italiją.
Pradėjau darbą gatvėje. Pasitaikė daug jaunų vyrų, kurie siūlė bendrą ateitį, bet kai tik sužinodavo, jog esu mama, dingdavo.
Vieną dieną pasitaikė krūva vyrukų, kurie šventė bernvakarį, su vienu iš jų susidraugavome artimiau. Jis – verslininkas.
Kai pasakiau, jog esu mama, neišsigando, o pasiūlė iškart nuvykti kartu į Lietuvą ir atsigabenti vaiką – viską jis apmokės. Sutikau. Nuskridom, susirinkau kelis varganus skarmalus, pasiėmiau vaiką, ir grįžom į Italiją.
Jis man išnuomojo apartamentus ant jūros kranto, apipylė dovanomis. Kelionės, vakarienės prašmatniuose restoranuose...
Praėjus metams, jis man pasipiršo!!! Skraidžiau padebesiais, jaučiausi lyg pakilusi virš Pelenės lygio. Po pusmečio nuo piršlybų iškėlėme prašmatnias vestuves.
Po vestuvių man buvo duota užduotis išrinkti meilės lizdą ir ji įrengti. Buvau kupina entuziazmo. Galėjau pirkti bet ką, pildyti visas savo svajones. Įsikūrusi naujuose namuose sulaukiau milijono komplimentų iš visų juose apsilankiusių svečių. Porą kartų per mėnesį organizuodavau vakarėlius, kuriuose dalyvaudavo vyro draugai: verslininkai, politikai, menininkai.
Pasibaigus namų kūrimo euforijai, pasijutau tuščia kaip moteris. Pritrūko vyriško dėmesio. Bet užuot pasidžiaugęs mano dosnia kūniška aistra, vyras ją užgesindavo. Būdavo, nuvažiuoju į jo biurą, po paltu vilkėdama tik apatinius, o jis: „Netrukdyk, aš dirbu!“
Praėjus porai metų, nežinau kaip, bet prisimaldavau mane pamylėti. Pasekmė: mums gimė vaikas. Dabar mano vaikai paaugę, o aš jaučiu, kad priėjau kritinę ribą. Pajutau, kad šią žiemą buvau transo būsenos. Nuveždavau vaikus į mokyklą, o grįžusi namo sėdėdavau ir žiūrėdavau į vieną tašką. Po pietų pasiėmus vaikus, tas taškas tapdavo mano geriausiu draugu.
Vyras sužaidė taip, kaip norėjo. Lietuvoje buvo tik tą vienintelį kartą, todėl net vestuvės užregistruotos tik Italijoje. Neduoda man nė cento, iš namų galiu išeit tik tam, kad nuvežčiau/parvežčiau vaikus iš mokyklos – net šiukšles išneša jis. Apie drauges net kalbos negali būti, pasistengė, kad visos išnyktų iš mano aplinkos. O aš priėjau liepto galą, baisios mintys sukasi galvoje...
Gal sugalvoti planą, kaip pabėgti į Lietuvą? Nes Italijoje, pasinaudodamas savo pažintimis, jis pasiimtų vaikus. Ką daryti?
Ar Lietuvos ambasada galėtų padėti? Gal kas turi teisinių patarimų? Į Italijos institucijas kreiptis nedrįstu, nes per didelė biurokratija. Iš savo šeimos jokios pagalbos negavau ir negausiu, aš jiems nerūpiu. Pasak jų, kaip pasiklojai, taip ir išmiegok.
Pastaruoju metu vyras pradėjo grasinti. Ne tik vaikų atėmimu, bet ir ginklais. Prieš mane naudoja psichologinį terorą.
Man nereikia užgauliojimų ar viešo teismo. Jau esu labai silpna psichologiškai. Man reikalingi konkretūs patarimai, kaip išsivaduoti iš tokios žiaurios situacijos.
* * *
Lietuvos Respublikos (LR) ambasados Italijos Respublikoje atstovas teigė, kad bėgdama autorė problemos neišspręs.
„LR ambasadai Italijos Respublikoje laiške minimas atvejis nėra žinomas, autorė į ambasadą nesikreipė. Galima spėti, kad autorė galimai susidūrė su smurto šeimoje apraiškomis.
Asmuo, kuris mano, kad patyrė smurtą šeimoje, turėtų kreiptis į policiją ir institucijas, ginančias vaikų ir moterų teises toje valstybėje, kurioje nuolat gyvena. Tai gali būti nevyriausybinės organizacijos, įstaigos prie savivaldybių ir kitos.
Šeimose kilę nesutarimai, jei to nepavyksta išspręsti abipusiu partnerių susitarimu, turėtų būti sprendžiami teisme, o vaiko teisių apsauga užsiima vaiko teisių apsaugos institucijos.
Jei pilietė ar jos vaikai neturi galiojančio asmens dokumento ir negali vykti į Lietuvą, ji gali asmeniškai kreiptis į LR diplomatinę atstovybę dėl kelionės dokumento išdavimo.
Jokiu būdu nerekomenduotume Lietuvos pilietei „pabėgti“ iš šalies. Išvykimas į kitą šalį su nepilnamečiais vaikais, jei tam prieštarauja tėvas, gali būti traktuojamas kaip vaiko pagrobimas ir turėti rimtų teisinių pasekmių.
Siūlytume laiško autorei susisiekti su LR ambasada Italijoje, tuomet galėtume padėti konkrečiais patarimais“, – ragino ambasados atstovas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
