Visi jaučia pareigą paklausti, kada gi dauginsimės – tėvai, uošviai, artimi ir tolimi giminaičiai. Susidaro toks įspūdis, kad vien nuo mūsų naujai sukurtos šeimos priklauso Lietuvos demografinė padėtis.
Bendradarbės smalsiai stebi mane ir mano pilvą, o kiekvienas išėjimas „pasipudruoti nosytę“ nulydimas supratingais žvilgsniais – bene jau pykina, bene jau vems apsikabinusi klozetą. Net viršininkas reikšmingai merkė akį, kai užsiminiau apie blogą savijautą, nors nėštumas buvo niekuo dėtas – prikibo kažkoks niekingas peršalimo virusas.
Iki dantų griežimo nusibodo tas lindimas į svetimą gyvenimą ir į svetimus reikalus. Ypač nusibodo geranoriški vaikais aplipę pažįstami ir draugai. Kartais susidaro toks įspūdis, kad patys įlipę į balą, tempiasi iš paskos ir visus kitus.
Visos tos kalbos iš serijos „galvok, paskui negalėsi“ apie biologinį laikrodį ir panašius dalykus kelia norą užsikimšti ausis. Ką tik baigiau mokslus ir radau svajonių darbą! Leiskite man skinti išsilavinimo vaisius, o ne gąsdinkite moters fiziologijos ypatybėmis.
Tikrai juokingai atrodo draugės čiulbėjimas apie vaikus kaip apie visuotinį gėrį, kada vos prieš kelias minutes skundėsi, kaip ji neturi laiko sau, neatsimena, kada paskutinį kartą išsimiegojo, ir verkė dėl amžinos netvarkos namuose. O ir pajuodę paakiai, nutįsę plaukai ir išburkęs nuo nemigos veidas daug pasako.
Dar juokingesnis tas vaikų klausimas pasidaro, kada mes su vyru ramiai išvažiuojame į kelionę tik dviese. Grįžtame išmaišę puse Europos ir galime planuoti kitas atostogas dar tolimesnėje šalyje. O draugai vos suskrebena pinigų... ne, ne atostogoms. O išvežti vaikus prie jūros. Jie taip ir sako – išvežti vaikus. Net ne išvažiuoti visiems pailsėti.
O tos kalbos apie amžiną ir tikrą laimę, kuri neįmanoma be vaikų? Atleiskite, nepažįstu nė vienos šeimos, kuriai vaikų gimimas padidino tos laimės kiekį, prikrovė jos pilnas kišenes. Greičiau jau atvirkščiai. Vieni išsiskyrė tuoj po vaiko gimimo, nes vyras neištvėrė, kiti jau ties skyrybų riba...
Dar kiti susilaukė antrojo, nes norėjo sustiprinti šeimą. Kol kas, be stiprėjančių skandalų, jokio santykių stiprėjimo nenusimato. Sakykit, ar nėra žiauru ir nesąžininga kamšyti santykių spragas vaikais ir vos gimusiems užkrauti jiems atsakomybę už šeimos išsaugojimą?
Labiausiai gaila pažįstamų moterų, kurios žvelgia į mane iš aukšto, nes sugebėjo pasigimdyti. Nesvarbu, kad dirbu didelėje tarptautinėje kompanijoje, kylu karjeros laiptais, daug laiko skiriu profesiniam tobulėjimui ir džiaugiuosi tuo. Jų akyse esu niekas. Nors ponios nutūpė namuose ir pavirto į vien vaikais ir jų poreikiais gyvenančias supermamules, kurioms niekas, išskyrus atžalų kakučių spalvą, nebesvarbu.
Artimai bendraudama su jomis supratau, kol kas toks gyvenimo būdas ne man. Dar suspėsiu. Nenoriu galvoti apie tai, kaip reikės įtaisyti vaikus į darželį. Apie darželių trūkumą esu girdėjusi ne kartą. Dar būdama studentė, esu lėkusi padėti draugei, kuri neturėjo kam palikti susirgusių vaikų, o viršininkas iškart pradėjo grasinti atleidimu.
Kol kas nenoriu galvoti apie tai, kiek vaikai kainuoja. Net nesu tikra, ar džiaugsmas atsveria išlaidas. Kai sesuo skundžiasi, kiek reikia eurų, norint tik išleisti dukrą į mokyklą, man plaukai stojasi piestu. Esu pirkusi dukterėčiai ir kuprinę, ir kitokių priemonių, drabužėlių ir žaislų... Kainos nesikandžioja, o tiesiog žudo.
Nesu nusistačiusi prieš vaikus iš principo. Ateis laikas ir mes pradėsime planuoti šeimos pagausėjimą. Bet ne dabar. Tik nusibodo jaustis kaltai, kad niekur neskubu.
Kaip sakoma, ateis laikas, bus ir vaikas. Tekėjau, nes norėjau visą gyvenimą praleisti būtent su šituo žmogumi, nes mus sieja daugybė bendrų dalykų. Kol kas mums ir taip gerai, o paskui – laikas parodys.
Nesame nei draugams, nei giminėms nieko skolingi. Jei gimdysiu, tai tik iš meilės ir poreikio turėti vaiką, o ne todėl, kad jau laikas, kad ištekėjau ir gavau legalią progą giminei pratęsti, kad apsidžiaugtų isteriškai vaikų trokštantys giminaičiai. Ir juo labiau ne todėl, kad iš visų pusių patiriu spaudimą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
