Ilgai bandėme kovoti savo jėgomis, bet, pasirodo, kai esi paprastas žmogus be pinigų ar pažinčių, tai beveik tas pats, kaip kovoti su vėjo malūnais. Bet apie viską nuo pradžių.
Prieš daug metų mano vyro šeimoje įvyko tragedija. Jo šeima prie Baltarusijos pasienio papuolė į baisią avariją. Vietoje žuvo jo mama, močiutė ir teta. Išgyveno tik tėvas. Vyras tuo metu buvo užsienyje, tad net ne iškart sužinojo.
Jo tėvas po šios tragedijos, liaudiškai tariant, užgėrė. Tuo suskubo pasinaudoti viena moteriškė.
Kai vyras grįžo iš užsienio, daug kas miestelyje pasakojo, kad kol jo tėvas bandė paskandint savo skausmą, ta moteris, pasinaudodama jo būkle, maišais iš jo namų tempė viską į savo vaikų bei buvusio vyro namus. Tėvą bandė paprotinti ir giminės, ir kaimynai, bet jis kaip užkerėtas nieko neklausė.
Kai mano vyras grįžo namo, ji sėdėjo jo motinos buto virtuvėje, pasipuošusi jo liemene. Ir pirmas jos klausimas buvo: „Tu čia pas mus ilgam?“
Pavyko susitaikyti
Po kurio laiko vyras su tėvu nusprendė parduoti butą, nes sugyventi darėsi vis sunkiau. Ana keldavo baisiausius skandalus, nuteikinėdavo tėvą prieš vyrą. O ir vyras jautė nuoskaudą dėl mamos.
Pagal įstatymą vyrui atiteko 3 aštuntadaliai motinos buto, o jo tėvui – 5 aštuntadaliai. Vyras nusipirko šiek tiek žemės, planuodamas ateityje statyt namą, o tėvas nusipirko namą Šalčininkų rajone.
Kai mes su vyru apsigyvenome kartu, pradėjau jį įtikinėti, kad tėvas gyvenime tik vienas, kad negalima gyventi praeitimi ir nuoskaudomis. Dabar, kai tėvo jau nebėra gyvo, vyras vis už tai padėkoja. Ypač dabar, kai jau auginam savo vaikus, jis supranta ir vertina, kiek jam davė tėvas.
Taigi anuo laiku jų santykiai darėsi vis šiltesni. Susitikdavo, susiskambindavo beveik kiekvieną dieną. Būdamas Vilniuje tėvas aplankydavo mus, o mes dažnai nuvykdavome pas jį į svečius. Ir vieną penktadienį prieš kelerius metus turėjome važiuoti pas tėvą į svečius. Bet naktį mus pažadino skambutis – jis mirė. Insultas. Atvykome greičiau nei greitoji.
Tėvo žmona (su ta moteriške jie buvo neseniai susirašę) iš karto pradėjo verkti, kad teturi 200 litų. Nuraminom, kad viskuo pasirūpinsim patys. Net gautą laidojimo išmoką atidavėm jai, kad turėtų už ką gyventi. Nors laidotuvėms išleidome penkiskart tiek.
Man buvo jos gaila, nors vyras ir perspėjo, kad ji gyvatė. Be to, kurį laiką rėmėm ją pinigais, nes ji vis verkė, kaip sunku, kokie niekšai jos vaikai, visai nepadeda.
Pas notarę parodė tikrąjį veidą
Taip tęsėsi tol, kol nenuvažiavom visi kartu pas notarą priimti palikimo. Va tada aš pirmą kartą pamačiau jos tikrąjį veidą.
Kai tik iš notarės išgirdo, kad pagal įstatymus jai priklauso 1 ketvirtadalis, o mano vyrui – 3 ketvirtadaliai namo, iškart pradėjo rėkti, kad nieko mes negausim. Apšalo ne tik notarė, bet ir žmonės, kurie laukė eilėje už durų.
Vyras jos isteriją nutraukė pasakęs, kad nors ir neaprašėme nei mašinos, nei traktoriaus, nei kitų vertingų daiktų, o tiesiog palikom jai naudotis, bet namo, kuris pirktas pardavus jo motinos butą, tikrai nedovanos. Kad 3 metus, kol negalima judinti turto, mes paliekame namą jai gyventi, o per tą laiką reikia pagalvoti, ką daryt toliau.
Kad pagaliau laukiuosi vaikelio, pajutau per laidotuves. Prieš tai gana ilgai vis nepavykdavo pastoti – jau net turėjome siuntimą tirtis dėl nevaisingumo. Bendravimas su tėvo našle tapo itin retas. Vieną dieną neprisiskambinome jai, pradėjau jaudintis – kaip ten bebūtų, visgi žmogus. Maža, kas ten jai atsitiko, o aplink gyvenamų namų ne tiek ir daug. Bet atvažiavę radom ją atsigavusią ir su nauju „šeimininku“. Nors po tėvo mirties buvo tepraėję 4 mėnesiai, pagalvojom, kad tai jos gyvenimas – galų gale, moteriai vienai kaime sunku.
Dar vieną kartą ji skambino ir pati. Skundėsi, kad norėjo parduoti tėvo mašiną, bet nepavyko to padaryti be mano vyro parašo. Tiek ir tebuvo bendravimo per tuos 3 metus.
Nerūpi įstatymai
Kai suėjo 3 metai nuo palikimo priėmimo, jau auginome du sūnus. Bandėme jai prisiskambinti, bet vis niekaip. Praėjus dar pusmečiui sužinojom, kad laukiamės trečio vaiko. Tai patiems buvo netikėta. Niekada to neplanavome ir negalvojom, kad būsime daugiavaikė šeima.
Taigi, vis negalėdami jai prisiskambint, nuvažiavom į namus. Ją radome tik antrą kartą nuvykę. Bekalbant ji pasigyrė, kad labai panašus namas priešais (panašaus dydžio sklypas) neseniai buvo parduotas už 110 tūkst. litų. Sakėm jai, kad leistume įkeisti visą namą, pasidalintume gautus pinigus, ir tegul ji sau po truputį moka įmokas – nebeturėsim pretenzijų. Ana pradėjo rėkti, kad jai nerūpi, ką numato įstatymas, kad nieko mes nepešim, kad pažįsta tą ir aną...
Pasisamdėme advokatą. Jis surašė oficialų siūlymą (tai kainavo 200 litų). Moteris tai ignoravo. Advokatas pasakė, kad už 2000 litų atstovaus mums teisme ir per metus byla bus išspręsta, kad esam didieji savininkai (tai yra, mums priklauso didžioji dalis), ir įstatymas mūsų pusėje.
Tokių pinigų vienu kartu neturėjome. Skambinau ir tariausi su kitais teisininkais. Viena teisininkė pasiūle kitokį – pigesnį ir greitesnį variantą.
Esą, galima ją paduoti į teismą dėl negautų pajamų ir piktavališko naudojimosi svetimu turtu. Tai užtruktų iki pusės metų, o laimėjimas būtų garantuotas, nes esame didieji savininkai, o tokia byla turėtų ne vieną precendentą.
Registruotas raginimas (kainavo dar 200 litų) vėlgi buvo ignoruojamas.
Verksmai – ir teisme
Kiti vis pajuokaudavo, kad turint 3 tokius šaunius berniukus tik mergaitės tetrūksta. Beveik piktai (nes labai svajojau apie dukrą) atšaudavau, kad, duok Dieve, jėgų užtektų šiuos užauginti. O jie gal kada anūkių padovanos.
Kaip jau rašiau, trečias nėštumas buvo didelis netikėtumas – mes saugojomės. Bet likimas, kažkada taip delsęs padovanoti mums vaikų, iškrėtė pokštą dar kartą. Tai buvo šokas, panika... Bet aborto pasidaryti nesugebėjau. Dabar, žiūrint į nuostabią 8 mėnesių dukrytę, gėda net už tas mintis. Tiesa, prieš gimdymą išprašiau gydytojos, kad atliktų kiaušintakių perrišimą.
Kai tik atsirado galimybė, padavėme teismui ieškinį (tai kainavo 680 litų). Po kurio laiko paskambino teisininkė ir pranešė posėdžio datą. Vyras, pasiėmęs laisvadienį, nuvyko į Šalčininkus. Teisėjas išklausė abi puses (iš anos pusės skambėjo verksmai, riksmai, kad nieko neduos, kad va, net kapo neaplanko, kad ji niekada nežadėjo mokėt jokios nuomos), dar pasikalbėjo su vyru ir paklausė, gal abi pusės prieis prie kokio taikaus susitarimo.
Abi pusės atsakė, kad ne. Bet teisėjas visgi nukėlė posėdžio datą. Vyras grįžo piktas – sugaišta tiek laiko, toks kelias ir še tau.
Iki šiol – tyla
Sulaukėm ir antrojo posėdžio datos. Tą dieną važiavome jau dviese. Kai buvom jau visai netoli, visiškai sustojo mašina. Kol per teisininkę sužinojome teismo numerį, kol prisiskambinom, buvo praėjusios 4 minutės nuo posėdžio pradžios. Mums pasakė, kad paskambinome per vėlai, kad viskas jau nuspręsta ir sprendimą atsiųs teisininkei. Po kiek laiko buvo gautas raštas, kad posėdis neįvyko dėl ieškovo neatvykimo.
Teisininkė nuramino, kad paduos nauja ieškinį. Tą ir padarė 2015 metų rugpjūčio pabaigoje. Iki šiol – tyla. Gal tikrai toji, kaip ir sakė, pažįsta „tą ir aną“... Teisininkė sakė, kad reikėtų rašyti pretenziją teismui dėl bylos vilkinimo. Tai kiek tas dar užtruks? Kol neteksim visko, ką turime?
Iš valstybės neimam jokių pašalpų. Vienintelė parama – 74 eurai vaiko pinigų bei 15 proc. nuolaida darželiui. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose. Išėjau 2 metams, tad kol kas gaunu 70 proc. algos. Turime ir būsto paskolą. Manėm, kad realizavę paveldėtą turtą užsitikrinsime gan minkštą finansinę pagalvę. Ilgai tempėm ir be jos. Vyras dirba dviejuose darbuose... Bet nebeištempiam.
Padėtis tik prastėja
Daug kainų eurais susilygino su buvusiomis kainomis litais. Negalėdami atgauti savo turto, ėmėme ir greituosius kreditus. Tikėjom, kad greit viskas išsispręs. Deja, kalbėta, kad viskas truks pusę metų, bet net pabaigos nesimato, nors praėjo daugiau nei 1,5 metų. O kiek šiai kovai išleista pinigų...
Nieko neprašėm – nei socialinio būsto, nei pašalpų, kovojome savo jėgomis, o dabar norisi iš nevilties kaukti. Didžioji dalis pajamų išleidžiama finansiniams įsipareigojimams dengti.
Man labai buvo sunku parašyti šį laišką. Bet gyvas į žemę nesulįsi, kažką reikia daryt. Tikiu, kad yra žmonių, pasirinkusių dirbti teisės srityje ne vien iš išskaičiavimo. Gal atsiras kas nors, kas galėtų padėti ar bent duoti patarimą, ką daryt?
Reikia advokato, bet iš anksto jo paslaugų apmokėti jau nesugebėsime. Be abejo, viską išsprendę ir atsistoję ant kojų iškart už visą pagalbą atsiskaitytume. O gal kas nors „iš viršaus“ atkreips dėmesį?
Jeigu galite ir norite padėti Olgos K. šeimai, prašome susisiekti su redakcija e. pašto adresu bendraukime@lrytas.lt.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
