Kai kurie nėra prasigėrę, iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą, bet visur jiems uždaromos durys, neatsiranda jokio palaikymo... Bet apie viską nuo pradžių.
Man dar nesulaukus aštuonerių, mama žuvo autoavarijoje. Teko gyventi pas močiutę. Turiu jaunesnę sesę, kuria labai didžiuojuosi, nes ji nepalūžo, nors gyveno neprižiūrima su geriančiu tėčiu – dar blogiau negu aš... Deja, jau treji metai, kai jo nebėra. Niekas nelaimi prieš alkoholį.
Tėčio kartos žmonių mąstymas yra kitoks. Nekalbėt, nerodyt. Bet aš kitokia. Stengiuosi būti geras pavyzdys sesei, noriu, kad močiutė didžiuotųsi, jog esu dora ir gera mergaitė. Bet niekas nežino, kokia to gerumo kaina. Niekas nežino, kaip sunku užmigti naktimis, galvojant, kad kita diena bent jau nebūtų blogesnė nei šiandiena.
Mokykloje mokiausi vidutiniškai, bet buvau stropi, „gerietė“. Įstojau į teisės studijas, matyt, ieškojau tos teisybės – jaunatviškas maksimalizmas. O gal tik tai, kad kolegijoje studijos buvo nemokamos, o universitetui neužteko nei asmeninių gebėjimų, nei finansinių išteklių?
Baigiau studijas, gan greitai įsidarbinau. Matyt, iš to teisinio idealizmo vis ieškojau, kur geriau, tačiau susidūriau su supuvusia teisine sistema ir žmogiškumo nebuvimu, kapitalistiniu mąstymu. Nenorėjau būti to dalimi. Įstojau į universitetą, šiuo metu rašau magistro baigiamąjį darbą.
Aną dieną pagalvojau, kad tas malonumas man kainavo 10 tūkst. litų, o rezultatas – esu bedarbė... Jau pusę metų ieškau teisinio pobūdžio darbo, nors turiu 5 metų patirtį.
Beje, atlyginimai šioje srityje tik šiek tiek didesni už minimumą. Jaunam žmogui nėra jokios motyvacijos stengtis. Paskutinėje darbovietėje metus dirbau už minimumą, tad, manau, nesu nei tinginė, nei degtukas. Nusivyliau darbdavio politika ir tiek.
Turiu bendraamžį giminaitį. Kartu baigėme mokyklą, bet pasukome skirtingais keliais. Jis pasirinko emigraciją, o aš likau čia. Susitinkame kartą per metus ar dar rečiau, paklausau, kaip gyvena. Nėra ten viskas tik gražu, bet jaunimas skatinamas. Giminaitis per metus bent kartą keliauja į šiltus kraštus, įsigijo būstą, aišku, už paskolą, bet ir dirba neįspūdingą darbą.
O aš... Dirbdama neva labai gerą teisininkės darbą kartais neturėdavau už ką su drauge į kavinę nueiti, o ką jau kalbėti apie kitokius dalykus, kuriuos norisi pamatyti, pajausti...
Jaunas žmogus neturi visiškai jokios motyvacijos gyventi, realizuoti save, kurti kažką. Turiu nuostabų, mylintį draugą, turiu kelias naivuoles drauges, bet kas iš to? Noriu jau savo šeimos, bet puikiai suprantu, kad negaliu paleisti į tokį pasaulį mažo žmogaus. Juk jis niekuo nesiskirtų nuo tų, kuriuos matome kaimuose, prasigėrusiose šeimose. Aš jam neturiu ką duot, ką parodyt...
Tenoriu, kad visuomenė ir valdžia suteiktų motyvacijos likti čia, Lietuvoje. Motyvuotų kurti šeimas, padėtų nesirgti jokiomis ligomis ir skatintų pamatyti kažką gražaus...
Žinau, kad tokių kaip aš, dar nedegradavusių ir turinčių vilties, yra daug. Tačiau tik laiko klausimas, kada prarasime viltį ir paslysime į tą dugną, kuriame yra didžiulė dalis Lietuvos žmonių.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
