Nuspręsti įsivaikinti nebuvo sunku, nes jautėmės esą šios srities specialistai: dorais žmonėmis užauginti keturi vaikai, vyras, būdamas šeštoje klasėje, neteko tėvų, pati esu padori pedagogė, turime patirties globoti svetimus vaikus dalyvaudami tarptautinės YFU organizacijos veikloje, be to, šiuo metu šeimoje auga mūsų jauniausia atžala septynmetis Ignas, kuris norėtų bendraamžio brolio.
Taigi įrodę, kad esame psichiškai ir fiziškai sveiki, užpildę reikiamus dokumentus, nuskubėjome padėti griauti globos namų. Ir įsitikinome, kad mūsų paslaugos nereikalingos.
Galima pasakyti dar tiesiau: mūsų šeima tokia apgailėtina, kad geriau našlaičiui augti globos namuose negu pas mus.
Ir jau visiškai atvirai: serijiniu pažeminimu nuo šiol vadiname kelią, kurį tenka nueiti žmonėms, pasiryžusiems įsūnyti ar įdukrinti globos namų auklėtinį.
Dirbtinės scenos stebino
Pirmasis išbandymas, kuris tenka būsimiems įtėviams, – globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) atestuotų socialinių darbuotojų vedami mokymai. Mūsų atveju tai buvo viešosios įstaigos „Sotas“ psichologai Andrius Atas ir Nijolė Gikienė.
Teorinė šių mokymų dalis nebuvo itin problemiška, jei atmestume reklaminį filmuką, kuriuo kursų dalyviai mokomi, kaip bendrauti su globotiniais.
Ten yra toks epizodas: globėja mandagiai kviečia naują šeimos narį valgyti, o šis atkerta: „Nenoriu valgyti, kale.“ Ir išspardo ką tik pasodintus gėlių vazonus. Naujoji mama ramiu balsu, lyg sakytų „laikas į tualetą“, porina: „Suprantu, ką tu jauti.“
Dirbtinių, sacharininių, prieštarauti verčiančių scenų ar vedėjų moralų netrūko. Tačiau stengdavomės patylėti. Mat griežtieji GIMK mokytojai įspėjo, kad ne visi dalyviai sulaukia palankių išvadų.
Tokių gąsdinimų būta ir daugiau: namų auklėtiniai vadinti juodosiomis skylėmis, į kurias būtina kišti ir kišti, taip pat buvo pasakojamos nesėkmingo įvaikinimo istorijos.
Pasiryžę įvaikinti nesitikėjome, kad visi plos katučių, bet nuolatinio šalto dušo irgi nelaukėme.
Vaidinti sugeba ne visi
Pirmieji pažeminimai man siejasi su praktinėmis šių mokymų užduotimis, ypač vaidybinėmis situacijomis.
GIMK mokytojai reikalaudavo vaidinti alkoholikų, narkomanų vaikus, netekusius namų, tėvų, trimetes monikutes ar penkiamečius andriukus.
Žeidė ne pats vaidmuo, tiesiog ne kiekvienas turi aktorinių gabumų, be to, nėra jauku tai daryti prieš visiškai nepažįstamą auditoriją. Šiek tiek lengviau būdavo tiems, kuriems tekdavo apsimesti našlaičių įtėviais ir, sakykim, pranešti įsūniui, kad jis įvaikintas.
Sykį, išvarginta trimetės Monikutės vaidmens, kai kaskart reikėjo smulkiai pasakoti, ką jaučiu, kai praradau brolį ar išgirdusi, jog esu įvaikinta, prisipažinau stokojanti empatijos, kitaip sakant, įsijautimo į kito asmens emocinę būseną. Ištariau šį žodį norėdama susigrąžinti savivertę, kuri pastebimai mažėjo po kažkelinto nesėkmingo dublio.
Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo didžiulė klaida, nes viena priežasčių, kodėl negalime būti įtėviai, buvo nurodytas mano prisipažinimas dėl empatijos stokos.
Bėda – per mažai netekčių
Pasitikėjimo nesuteikdavo ir kiti pratimai, kai, pavyzdžiui, keliolikai žmonių reikėdavo ratu pasakoti, ką jie jaučia, kai auklėtoja paskambina iš mokyklos ir pasako, kad jų įdukra pavogė jos pinigus. „Blogai.“ Tai viskas, ką dauguma gali pasakyti.
Tačiau esi prievartaujamas šnekėti ką nors daugiau, priešingu atveju mokytojai apkaltins nesugebėjimu reikšti jausmų, tad naujo šeimos nario taip ir nesulauksi.
Dar sudėtingiau buvo rašyti laiškus būsimo įvaikio, kurio net nesame matę, nežinome jo istorijos, biologiniams tėvams, aprašinėti ne mažiau kaip penkias netektis, nurodant, kokią pozityvią patirtį mums tai suteikė.
Nors esu surakinta šiokių tokių tylėjimo įžadų, didelio nusižengimo nepadarysiu pasakydama, kaip viena kursų dalyvė pasiguodė mokytojams patyrusi tik vieną netektį (tėvų mirtis) ir negalinti prisiminti jokių kitų.
GIMK specialistas atsakė, kad tokiu atveju ji negalėsianti įvaikinti, nes žmogus, neišgyvenęs mažiausiai 5 netekčių, niekada negalės suprasti vaikų namų auklėtinio.
Negali nuklysti nuo „biblijos“
Šiandien suprantu, kad kursai tebuvo smulkmenos, nes pragaras laukė individualiose konsultacijose. Mūsų šeima atlaikė penkis seansus, po to matydami savo situacijos beviltiškumą tiesiog paprašėme mokytojų trumpinti programą: atsisakyti moralizavimo ir besaikio spaudimo sutikti su jų siūlomu pažiūrų paketu.
Individualių konsultacijų esmė – tinkamai atsakyti į mokytojų klausimus apie apsisprendimą įvaikinti, taip pat asmens ir šeimos tam tikrus gebėjimus užtikrinti įvaikinamo vaiko poreikius.
Atsakyti reikia taip, kaip parašyta PRIDE programos „biblijoje“, kitaip esi baudžiamas neigiamu komentaru bei nepalankia išvada.
Buvome išvadinti egoistais
Mūsų asmenybėms ir jauniausiam sūnui buvo diagnozuota keliolika defektų, o visos mūsų šeimos nuotraukos aprašymas užėmė 11 spausdintų lapų. Juose – daug kadrų, kuriuos laikome ypač skaudžiais, žeidžiančiais žmogaus orumą, laisvę ir savivertę.
Mūsų įvaikinimo motyvas, kaip minėjome, buvo noras padaryti dar vieną gerą darbą, taip pat mano vyro siekis grąžinti skolą valstybei, kuri jam, kaip našlaičiui, irgi labai daug padėjo.
Trečia priežastis – surasti sūnui brolį, nes jis, turėdamas tik pilnametes seses, augo šiek tiek vienišas. Mokytojai tai pavadino egoizmu, pareiškėjų įvaikinti psichologinių poreikių tenkinimu.
Tikrai nesitikėjome tokios išvados, nes iki šiol manėme, kad bet koks geras darbas yra abipusiai mainai, o prasmingesnio gyvenimo siekis nėra nusikaltimas. Tinkamas atsakymas, pasak mokytojo, galėtų būti pasamprotavimas apie troškimą palaikyti rankoje tą mažą rankytę ir patirti nuostabų jausmą būti tėvu.
Iš tiesų pasijutome sutrikę, nes suvokėme, kad tokiu atveju niekada negalėsime įvaikinti, nes auginant penktą vaiką sudėtinga turėti tokių svajonių.
Dar vienas mūsų šūvis pro šalį buvo, kai į klausimą, kada būname pikti, atsakėme – kai grįžtame iš darbo pavargę. Ir nurodėme, kad taip būna maždaug kartą per mėnesį. Todėl gavome dar vieną antausį: „Pareiškėjai bus pasiruošę įvaikinti, kai nebepatirs emocinio išsekimo darbe.“
Nuovargis išvadose virto išsekimu, bet tai smulkmena. Esmė ta, kad tokia išvada faktiškai užbraukia įvaikinimo galimybę visam laikui. Juk apskritai turbūt sudėtinga būtų rasti dabartinėje Lietuvoje šeimų, kurios dėl darbo nepatirtų nuovargio ar niekada nebūtų piktos.
Vyras išklausė pamokslą
Dar vienas nemalonumas ištiko, kai sutuoktinio buvo paklausta, kokias mano savybes laiko vertingiausiomis. Vyras nurodė linksmumą, kūrybiškumą. Mokytojas paaiškino, kad tai funkcinės savybės, ir paprašė nurodyti asmens savybes.
Vyras, pagal specialybę ekonomistas, akivaizdžiai sutriko, mokytojas ėmė moralizuoti, kaip žmogus, tiek metų gyvenęs santuokoje, nesugeba įvardyti nė vienos jį žavinčios mylimos žmonos savybės. Kaip moteris tikrai pasijutau pažeminta.
Savo išvadose GIMK mokytojai nurodė, kad būsime pasirengę įvaikinti, kai sugebėsime įvardyti vienas kito ir vaikų (nors apie vaikus net nebuvo klausta) nefunkcines savybes, taip pat įgysime ne mažiau kaip vienų metų patirtį sprendžiant tarpusavio santykių problemas konstruktyviais metodais. Be to, būtina lankytis pas psichologą ir pateikti jo teigiamas išvadas.
Užkliuvo įvaikinimo specialistams ir, jų nuomone, neišgyventa ankstyva mano vyro motinos netektis, kurią anksčiau įvaikinimo byloje laikėme mūsų stipriąja puse. Nors mano partneris nurodė, kad motinos mirtis padarė jį stipresnį, mokytojams tai nepasirodė pozityvu ir jie vėlgi nukreipė pas psichologus.
Man šiuo atveju kyla tik vienas klausimas: kokį pozityvą gali susiformuoti dvylikametis, sužinojęs apie motinos savižudybę savo gimtadienio išvakarėse? Bet vėlgi čia turbūt tik smulkmenos.
Griežtai auklėti draudžiama
Niekada neslėpėme, kad mūsų mažametis sūnus auklėjamas pagal dvi populiarias, nors ir skirtingas auklėjimo sistemas. Tėvas atstovauja krypčiai, liaudiškai tariant, „Lenk medį, kol jaunas“, aš pati – „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“. Bendras mūsų sąlyčio taškas – abu esame prieš bet kokį – tiek psichologinį, tiek fizinį – smurtą.
Pasirodo, spartietiška, griežta, nors ir nesmurtinė auklėjimo sistema yra uždrausta. Svarbiausia yra laiminga vaikystė, tad vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra. Jei atžala nenori ryte mankštintis ar padėti tėvams dirbti sode, tai nėra tinginystė. Tiesiog mažasis turi gyvenime kitų planų. Gali būti.
Bet ar pernelyg sureikšminant laimingos vaikystės svarbą nebus sunaikinta pamatinė lietuvių savybė darbštumas?
Kita vertus, iki šiol manėme, kad geriausias auklėjimo būdas, tinkantis visiems vaikams, dar nesurastas. Pasirodo, klydome. „Soto“ savanoriai Nijolė ir Andrius remdamiesi PRIDE programa geriausią vaikų auklėjimo būdą jau yra atradę. Belieka tai pranešti garsiam vokiečių psichiatrui M.Winterhoffui, teigiančiam priešingai, ir vėl vaikų auklėjimo srityje būsime garsūs visame pasaulyje.
Išvada šokiravo ir įskaudino
Manau, jog pagrindinė priežastis, kodėl buvome išbrokuoti kaip įtėviai, buvo ta, kad pasirinkome sakyti tiesą. Teko girdėti kitų kursų dalyvių prisipažinimus, kad jie tiesiog stengiasi atsakinėti taip, kaip reikia, ir taip apžaisti „Soto“ darbuotojus. Pastarųjų garbei reikia pasakyti, kad tai padaryti labai sudėtinga.
Tiesa, viena vieniša moteris man prisipažino mokytojams melavusi, bet reikiamos išvados vis tiek negavusi. Mes bent jau džiaugiamės tuo, kad savęs neteko žeminti melu.
Vis dėlto GIMK mokytojų išvada mus šokiravo ir įskaudino. Ne dėl to, kad ten būtų surašytos nebūtos mūsų nuodėmės. Iš esmės su pateiktomis įžvalgomis sutinkame: nesame tobula šeima iš reklaminio lankstinuko.
Negana to, džiaugiamės ir didžiuojamės, kad remiantis PRIDE programa pagaliau suformuoti itin aukšti standartai šeimoms, norinčioms globoti vaikus ar įvaikinti.
Smagu, kad pamažu artėjame prie Norvegijos ir kitų šalių, pasiekusių šios srities aukštumas. Vis dėlto neįmanoma ignoruoti to, kad iki tokių valstybių mums dar labai toli ir mūsų globos namai ne tik vis dar veikia, bet ir akivaizdžiai pažeidžia daugumą vaikų teisių.
Tad kodėl ta PRIDE programa pas mus taikoma taip mechaniškai?
Dukterys grąžino į realybę
Šiuo metu tie kursai tikrai nėra pagalba būsimiems įtėviams, globėjams. Tikslas – juos sumedžioti, nufotografuojant jų nesėkmes ir trūkumus. O tai sunku suprasti ir pateisinti.
Juk kai dėl ginčytinų priežasčių atstumiami galimi įtėviai, pirmiausia nuviliamas dar vienas vaikas, su viltimi laukiantis savo bilieto į šeimą ir laimingą vaikystę.
Veždamiesi namo nepalankią „Soto“ darbuotojų parengtą išvadą dėl įvaikinimo tylėjome. Vyras paprašė sakyti vaikams, kad taip visų laukto brolio nebus dėl jo solidaus amžiaus. Jam buvo nedrąsu pasakyti tikrąją priežastį. Bet tai tebuvo trumpo silpnumo akimirka.
Dukterys tą patį vakarą sužinojo visą tiesą. Jų žodžiai „jūs tikrai nesate blogi tėvai“ lyg ir viską grąžino į savo vietas. Vėliau sužinojome, kad tokių atstumtų šeimų yra keliasdešimt.
Kitaip sakant, aiškinimai, kad lietuviai yra akmenširdžiai, nenorintys padėti našlaičiams juos įsivaikindami, tėra mitas. O juodosios vaikų namų statistikos priežastys dažniausiai kitos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
