Bažnyčiai reikia liudytojų, kasdieninio gyvenimo šventųjų, todėl norėčiau kalbėti ne apie teorijas, o iš savo patirties.
Pirmas mano susitikimas su Jėzumi įvyko 1998 m. gegužės 24 d. Tuomet pirmąkart priėmiau Šv. Komuniją. Nuo tada prasidėjo mano tikėjimo kelionė.
Kai vieną kartą buvau Šv. Mišiose, prisimenu, zakristijonas mane pakvietė patarnauti. Tai buvo nauja patirtis. Man patiko ir pradėjau dažniau lankytis bažnyčioje, patarnauti pamaldose. Po kurio laiko man pasiūlė paskaityti skaitinį. Taip bėgant laikui augo mano santykiai su Jėzumi ir vis labiau troškau pažinti Jėzų per Šv. Raštą, asmeninę maldą, o galop – mokslą, susijusį su religija – teologiją.
Su kokiais sunkumais susiduriu šiandien?
Šiuo metu man 27 metai. Esu tikybos mokytojas.
Kai buvau moksleivis, dvasinį gyvenimą gyventi buvo daug lengviau. Mano santykiai su Jėzumi mokyklos laikais buvo kaip pamatas tolesniam dvasiniam augimui. Dabar, man jau subrendus, kasdien susiduriu su iššūkiu: kaip kasdien išlikti ištikimam Kristui ir gyventi Dievo Apvaizdoje?
Tai tikrai nelengva, nes reikalauja šviesaus proto, valios ir gebėti atskirti, kas yra siūloma pasaulio dvasios (pavyzdžiui, egoizmas, materializmas, malonumai, narkotikai, kūno tenkinimas), o kas kyla iš Dievo (rekolekcijos, šlovinimo vakarai ir kiti krikščioniški renginiai). Kuomet supratau, ko siekiu šiame gyvenime, turėjau atsirinkti tai, kas augina mano dvasią, augina mane kaip krikščionį.
Kasdien susiduriu su iššūkiu melstis ir skaityti Dievo žodį. Nesakau, kad visą dieną meldžiuosi, bet stengiuosi kiekvieną dieną pradėti malda ir ja dieną užbaigti. Tai reikalauja ypač daug valios pastangų, nes nuolat yra pagunda dėl tinginystės apleisti maldą ir kitas dvasines pratybas, ir pulti į žemiškus reikalus.
Santykiai su Jėzumi yra kaip poros. Kaip pora turi nuolat šnekėtis tarpusavyje, kad nenutrūktų santykiai ir ryšys būtų vis stipresnis. Pastebiu, kad tai ne tik reikalauja valios pastangų, bet ir troškimo nuoširdžiai kalbėtis. Kitaip tariant, meilė su Dievu turi jungti taip, kaip porą jungia meilė vienas kitam.
Kasdien susiduriu su iššūkiu kovoti su nuodėme ir atpažinti pagundą, nes ji griauna santykius su Dievu. Tai reikalauja šviesaus proto ir Dievo išminties malonės, kurios prašau per maldą.
Tačiau visi šie iššūkiai dvasiškai augina mane ir motyvuoja nuolat tobulėt. Suvokiau jau subrendęs, kad iki gyvenimo pabaigos noriu išlikt ištikimas Kristui – nesvarbu, kuo būčiau, ką dirbčiau. Suvokiau, tai yra viso mano gyvenimo užduotis ir siekiamybė – eiti į šventumą.
Šiuo metu svarstau, ką pasirinkti. 2007–2008 m. mokiausi Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, bet išėjau. Po 8 metų pertraukos vėl labai neseniai atgijo pašaukimas kunigystei.
Buvo kažkada noras kurti šeimą. Bet tik neseniai suvokiau, kad jei kurti šeimą – tai tik su tikinčia mergina. Mėginau ieškot žmogaus šeimai kažkada pasaulietiniuose tinklalapiuose – be šansų. Kardinaliai skiriasi mano gyvenimo būdas.
Kaip rašiau – nesimeldžiu kiaurą dieną. Man reikia ir buitį tvarkyt, valgyt gamint sau, broliui, laiką leidžiu gamtoje. Bet tas merginoms netiko, ir aš pats supratau, kad skyrėsi mūsų pasaulėžiūra.
Kūniški malonumai. Žmogų apkabint, priglaust, pasibučiuot – neturiu nieko prieš. Turėjau draugysčių, tai pažįstamas jausmas. Ir jeigu rinksiuosi šeimos kelią – kodėl jų atsisakyt? Čia žmogiškumas. Pirmiausia aš – žmogus, nesvarbu, kad dvasiškai esu stiprus – bet aš žmogus kaip ir visi.
Vis dėlto būnant pora man svarbiausia ne kūniški malonumai. Jei rinksiuosi žmogų gyvenimui kartu, svarbiausia, kad mano būsimas žmogus būtų mano bendrakeleivis. Kad mes vienas kitą palaikytume ir jaustume atsakomybę, tarpusavio pasitikėjimą. Štai kur santykių pamatas.
O malonumai yra labai paviršutiniški ir statyt pamatą vien tik ant to – tai tas pats, kas namą statyt be pamatų.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
