Aišku, nieko panašaus neatsitikdavo. Jokio geresnio gydymo ji negaudavo. Kaip tik atvirkščiai. Gydytojai, vos tai išgirdę, pradėdavo žiūrėti į mamą kaip į pasmerktąją, nesigilindavo į nusiskundimus, aplaidžiau gydė, skubėdami visas savo gydymo nesėkmes iš anksto nurašyti kadaise gautai didelei radiacijos dozei.
Matydama tokią keistą reakciją, aš pradėjau elgtis visiškai priešingai. Ėmiau slėpti, kad gyvenau netoli Černobylio. Nenorėjau būti pirma laiko palaidota.
Būtent dėl šitos priežasties apie tai, ką patyriau vaikystėje, ir kitiems niekada nepasakoju. Nes vos tik žmonės išgirsta, kur gyvenau, jie iškart su manimi pradeda keistai elgtis. Vieni gaili, lyg rytoj turėčiau numirti nuo vėžio, kiti bijo, lyg tuojau pat galėčiau apkrėsti juos radiacija, treti smerkia, galvodami, kad avarija suteikė man kažkokių privilegijų, kurių aš neverta.
O aš nenoriu, kad su manimi taip elgtųsi. Nenoriu nei kreivų žvilgsnių, nei apkalbų. Noriu būti tokia kaip kiti ir gyventi visiems įprastą gyvenimą. Ir dažniausiai man tai pavyksta. Bent iki tol, kol nepradedu prisiminti tos avarijos.
O prisiminusi be galo nusimenu suvokdama, kad niekada nebūsiu tokia kaip visi. Ir ne dėl to, kad radiacija kaip nors paveikė mano kūną. Todėl, kad ji negrįžtamai pažeidė mano sielą.
Kai įvyko Černobylio avarija, aš buvau paauglė ir gyvenau Baltarusijoje, vos 30 km nuo avarijos epicentro, mažame miestelyje, pavadinimu Narovlia, kuris yra Gomelio srityje.
Lipo į apšvitintą laivą
Apie avariją aš sužinojau viena pirmųjų. Mes su vyresniu broliu balandžio 26 dieną nuvažiavome į Mozyrio miestą, esantį 40 km nuo Narovlios. Šis miestas yra didesnis už mūsiškį ir mes dažnai ten vykdavome apsipirkti.
Apsipirkę sugalvojome namo grįžti ne autobusu, o „Raketa“. Mozyrius ir Narovlia stovi ant Pripetės upės kranto ir iš vieno miesto į kitą galima patekti ne tik važiuojant autobusu, bet ir plaukiant laivu.
Tą dieną „Raketa“, kuri atplaukdavo iš Kijevo per Pripetės miestą, labai smarkiai vėlavo. Neatsimenu konkrečiai, kiek laiko vėlavo. Atsimenu tik tai, kad mes pavargome laukti, jau norėjome grąžinti bilietus ir grįžti namo autobusu, kai ji pagaliau pasirodė.
Mozyriuje „Raketa“ apsisuko, pasiėmė keleivius, tarp jų ir mane su broliu, ir nuplaukė atgal į Kijevą, pakeliui išlaipinusi mus Narovlyje. Būtent tame laive mes ir sužinojome apie avariją, įvykusią Černobylio atominėje elektrinėje. Tiesa, smulkmenų niekas nežinojo. Tiesiog pasakojo, kad praplaukdami matė virš atominės elektrinės juodus dūmus.
Dabar, kai prisimenu tą dieną, net šiurpuliai per kūną pereina. Aš su broliu plaukiau laivu, apšvitintu nerealiomis dozėmis radiacijos!
Ėjo į Gegužės 1-osios demonstraciją
Kai namuose mes papasakojome, ką išgirdome laive, mumis niekas nepatikėjo. Todėl, kad jokių oficialių pranešimų dar nebuvo.
Tos pačios dienos vakare pas mane atbėgo draugė ir papasakojo, kad pas juos iš Pripetės atvažiavo giminės ir liepė visiems kuo skubiau bėgti iš miesto, nes atominėje elektrinėje įvyko siaubinga avarija ir visur pasklido didelė radiacija.
Mano mama nuėjo pas juos pasikalbėti. Tačiau grįžusi pasakė: „Man atrodo, kad jie be reikalo panikuoja. Negali būti, kad žmonėms grėstų toks didelis pavojus, kaip jie sako, o valdžia tylėtų ir nieko nedarytų.“
Bet ta valdžia iš tikro tylėjo. Tik vėliau pasiūlė gerti specialius jodo miltelius. Tačiau vaistinėse tų miltelių nebuvo. Tada mes lašinome paprastą jodo tirpalą ant cukraus gabalėlių, tokiu būdu bandydami apsisaugoti nuo radiacijos.
Su tokia „apsauga“ mes ir Gegužės 1-osios demonstracijoje dalyvavome. Stovėjome po nežmoniškai kepinančia saule ir klausėmės šūkių: mūsų partija mus myli. Kurgi ne. Myli ir žudo vienu metu!
Tik po demonstracijos prasidėjo didesnis sujudimas. Mieste atsirado kareiviškos technikos. Kareiviai pradėjo plauti putojančiu skysčiu namus ir gatves. Danguje nuolatos skraidė malūnsparniai ir girdėjosi sprogimų garsai. Buvo kalbama, kad tokiu būdu norėjo išsklaidyti debesis, kad nebūtų lietaus. Ir jo tikrai nebuvo. Visą tą laiką kepino beprotiškas karštis.
Nenorėdama sukelti papildomos panikos, valdžia žmonėms neuždraudė rodytis gatvėje. Sakė, kad nerekomenduojama ilgai būti lauke, bet nesakė, kaip tai pavojinga.
Todėl žmonės net maudytis prie upės ėjo. Ir deginosi, džiaugdamiesi šilta pavasario saulute. Tarp jų buvau ir aš... Radiacija neturėjo kvapo, ir mes nesupratome, kokią žalą sau darome.
Panika autobuse
O paskui prasidėjo ažiotažas ir kalbos apie mūsų miesto evakuaciją. Tačiau miesto taip ir neevakavo. Išvežė tik mus – visus miesto vaikus.
Tai buvo siaubingas vaizdas – kaip mus ruošėsi išvežti. Buvo jūra ašarų. Visi aplinkui verkė. Vaikai autobusuose. Tėvai prie autobusų. Siuntė vieni kitiems oro bučinius, mojavo rankomis ir rėkė padrąsinančius žodžius, kurie mažai guodė. Nes niekas nežinojo, kada mes vėl vieni kitus pamatysime ir kas mūsų visų laukia ateityje.
Autobusų buvo daug, nes vaikų irgi buvo daug. Mūsų mieste veikė 3 mokyklos ir viena specialiųjų poreikių mokykla, o darželių net nežinau kiek. Mus išvežė ne į kokį nors vieną miestą, o paskirstė po įvairias vietoves. Mūsų mokyklos autobusų kolona atsidūrė Svetlogorsko rajone, Gomelio srityje.
Kaip mus ten sutiko, nepamiršiu visą savo gyvenimą. Vos tik mūsų autobusai sustojo, juos apsupo daugybė žmonių, apsirengę guminiais kombinezonais su kaukėmis ir dujokaukėmis. Matyt, jie bijojo nuo mūsų užsikrėsti radiacija.
Tie keistuoliai neleido išlipti iš autobusų, ir mūsų autobuse prasidėjo panika. Mes pradėjome klykti ir verkti. Mokytojai nesugebėjo mūsų nuraminti. Mes laipiojome vieni per kitus, rėkdami kaip pamišę. Pabaisos su dujokaukėmis pamatė, kas vyksta autobuse, ir turėjo dujokaukes nusiimti. Nes kitaip nebūtų suvaldę situacijos.
Kai visi pagaliau nusiraminome, mums leido išlipti ir nuvedė į pirtį išsimaudyti. Kol mes maudėmės, mūsų drabužius dezinfekavo. Nuo tada jau buvome laikomi nebeapšvitintais. Po to mus apgyvendino kažkokiame bendrabutyje, kur pragyvenome apie mėnesį, o po to visus pervežė į Gardino sritį, Varanavo rajoną, kur praleidome 3 mėnesius.
Būdami ten, vis laukėme, kada pas mus atvyks tėvai. Tačiau to neįvyko. Tėvai taip ir neatvažiavo, o mus, visus vaikus, sugrąžino atgal į Narovlią, į užterštą zoną.
Absurdo grimasos
Kad miestas užterštas, mums, be abejo, niekas nesakė. Sakė, kad jis yra saugus, dezinfekuotas ir tinkamas gyventi. Kad labiausiai nuo radiacijos nukentėjusius pastatus seniai nugriovė, medžius išpjovė ir išvežė, esą net visas upės pakrantes išvalė – išvežė užterštą smėlį ir krantus išasfaltavo.
Tik nepaaiškino, kodėl „švarioje zonoje“ visur ant pievų pristatė lentelių – vaikščioti draudžiama. Tokia lentelė stovėjo net mūsų namo kieme ir netgi mokyklos teritorijoje. Matyt, šiaip sau. Iš neturėjimo ką veikti pastatė.
Bet užtat paaiškino, kodėl mes, vaikai, gaudavome nemokamą pagerintą maitinimą, nemokamą reabilitaciją, o tėvai – dvigubą atlyginimą, ir kodėl mums visiems kas mėnesį reikėjo važiuoti į ligoninę matuotis radiacijos lygio.
Sakė, kad tai tik dėl to, kad mes esame labai arti užterštos teritorijos. Negyvename pačioje užterštoje teritorijoje, o esame šalia jos. Lyg radiacija paiso kieno nors nubrėžtų virtualių linijų. Atseit, va čia, matai, baisu gyventi. Nes čia tik 30 km nuo Černobylio. O čia esą jau nebaisu, nes jau net 35 km nuo Černobylio. Absurdo grimasos.
Tik maždaug po metų ar pusantrų Narovlioje gyvenantys žmonės gavo galimybę legaliai palikti miestą. Tik tada jie gavo nukentėjusiųjų nuo radiacijos statusą ir galėjo išvažiuoti gyventi kitur, į specialiai tam paruoštas vietas. Tai buvo ta pati evakuacija, tik ji vyko ne masiškai, o pamažu ir labai pavėluotai.
Ir mūsų šeima pabiro po pasaulį. Mano sesuo išsikraustė gyventi į Minską, kur gavo nemokamą butą. Brolis išsikraustė gyventi į Mozyrio miestą, o aš su tėvais grįžau į mamos tėviškę – į Lietuvą. Dalis žmonių niekur iš Narovlios taip ir neišvažiavo – nenorėjo.
Vaikystės namas – kaip tragedijos simbolis
Praėjo jau 30 metų nuo Černobylio atominės elektrinės avarijos – 30 metų nerimo ir baimės. Avarija labai pakeitė visų mūsų, nukentėjusiųjų, likimus.
Nei aš, nei mano vaikai, nei šeimos nariai, nei draugai, nei pažįstami, kurie išgyveno tragediją, neturime sveikatos. Daugelio iš mūsų jau nėra gyvų, o tie, kurie liko, – arba kenčia nuo įvairių ligų, arba jau pakeliui į amžinąjį gyvenimą.
O to gi galėjo ir nebūti...
P.S. Prieš kelerius metus aplankiau Narovlią – miestą, kuriame iki šiol gyvena žmonės. Vežiausi ten ir savo vaikus. Miestas taip pasikeitė, išgražėjo. Mažai kas primena kadaise įvykusią tragediją. Nebent tik tas tuščias, apleistas namas, kuriame prabėgo mano vaikystė.
Kaip simboliška. Apleistas namas, sugriauta vaikystė ir sugadintas visas likęs gyvenimas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
