Bet štai galvoju, jeigu Markas būtų gimęs Lietuvoje ir sugalvojęs savo veidaknygę šitoje šalyje, ar dabar irgi būtų kiečiausias verslininkas pasaulyje? Galbūt. Su ta sąlyga, kad jis su visu verslu ir darbuotojais persikeltų mažų mažiausiai į Estiją.
Nes, nu, nuoširdžiai – čia verslą sukurti gal ir nesudėtinga, bet kai pradedi jį plėtoti ir įbrendi į neišsemiamą biurokratijos liūną, turi dirbti vien tam, kad išmanytum ir tvarkytum reikalus su darbuotojų samdymu, mokesčių mokėjimu, ataskaitų teikimu ir visais kitais dalykais, neturinčiais nieko bendra su kūrybiškumu.
O tada staiga pasako, kad dabar kursime Darbo kodeksą – galėsime lengviau priimti ir atleisti darbuotojus, dirbti lanksčiai – nu, taip, kaip dirba tokios šalys kaip Estija, ar tos, kur auga zuckerbergai.
Galvoju – jėga, pradedu skaičiuot, kaip pakelsiu atlyginimus, kaip kokius žmones samdysiu, nes darbo valandos nuo 9 iki 17 tai tikrai niekam neįdomios, o sutvarkyt formalumus kitaip – juodas reikalas.
Ir ką dabar girdim?
Po 20 (!) metų Seime prasėdėjusios galvos staiga taip susirūpina man vergaujančių, nustekentų, prie kompiuterio pririštų, naktimis ariančių, pinigų negaunančių vargšų darbuotojų teisėmis ir sako – NE terminuotoms ar projektinėmis sutartims, NE – viršvalandžiams, TAIP – naujiems mokesčiams ir atlyginimui net tada, kai žmogus nedirba.
Ar gali būti didesnis absurdas?
Taigi rytoj su visa kompanija susipakuoju kompiuterius ir varau į Estiją, o gal ir Jungtinę Karalystę. Jei dar nežinojot – mes laisvi, mobilūs ir turim ryšį. Jeigu baltarusiai ar rusai, garsūs pasaulyje žaidimų kūrėjai, lengvu mostu visą kontorą perkelia į Lietuvą, nes čia geriau, tai manot, mes negali varyti į Estiją, nes ten tikrai geriau?
Taip kalbu ne iš nemeilės savo šaliai. Atvirkščiai, noriu čia gyventi ir kurti, bet nenoriu, kad pensinio amžiaus proto bokštai Seime, kurie jokio biuro per pastaruosius 20 metų nėra matę, tik Seimo posėdžių salės suolą, man aiškintų, kaip dirbti – atleiskime jiems, nes jie nežino, ką daro.
Mes kuriam specifines IT sistemas pagal klientų poreikius. Priklausomai nuo projektų skaičiaus ir apimties imam specialistų, programuotojų tiek, kiek reikia. Baigėsi projektas – spaudžiam ranką ir viso gero. Ateidami dirbti jie tai žino ir mes žinome.
Nes, supraskite, turėti tiek darbuotojų man neapsimoka – per daug sudėtingas planavimo procesas, per daug specifinis produktas. Būtų mėnesių, kai jie sėdėtų be darbo, o aš turėčiau jiems mokėti. Vieną kartą reikia vienokios specializacijos žmonių, kitą kartą – kitokios. Tai mes juos samdome projektui. O jie irgi kartais daro ne tik mums, bet ir kitiems. Visi laisvi ir laimingi.
Rinkoje talentai nesimėto, visiems jų reikia, turim pasiūlyti geriausias sąlygas. O ką siūlo Seimas? Terminuotų sutarčių tik 20 proc., projektinių dar mažiau – 10 proc. Tai ką, man dabar tuos visus žmones pasisamdyt visu etatu, o paskui atleist? Kam čia toks absurdiškas žaidimas? Ar čia kažkur mokesčiai paslėpti?
Toliau dar geriau. Atsiranda kažkokia suminė darbo apskaita, tai čia turbūt gerai, bet dirbti galima tik 48 val. per savaitę. Koks kieno reikalas, kiek žmogus dirba, jeigu nori užsidirbt?
Mes vedam projektinę darbo valandų apskaitą, tai, patikėkit manim, žmonės per tris savaites pradirba tiek, kad paskui savaitei gali varyti į kokį Londoną. Ir varo. Tai dabar realiai turėsiu sakyti jiems – viskas, išjungiam kompiuterius, šią savaitę darbo valandos baigėsi.
Tai čia, kas susiję su mano įmone ir kas man tikrai nepatinka, bet yra ir kitų nesąmonių. Šiaip studentų nesamdau – jiems dar trūksta patirties ir viską mokytis reikia. Nu, aišku, būna labai kieto jaunimo. Bet skaitau pataisą, kad studentui turėsiu mokėti atlyginimą už tai, kad jis mokysis kažkur darbo metu.
Nesupraskit manęs neteisingai. Jeigu tas žmogus mokysis kažko, kas naudinga mano įmonei, ir paskui mano įmonėje tas žinias pritaikys, tai už jo mokslus aš galiu sumokėti. Bet tikrai ne atlyginimą už darbą, kuris nedaromas. Tai, studentai, CV kol kas nesiųskit.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
