Man 47 metai, vyrui 54 metai. Mes nesusituokę, bet gyvenam kartu jau 16 metų, auginame paauglį sūnų. Jam šiuo metu 14 metų.
Vyras daugiau kaip 10 metų serga cukralige, o prieš porą metų „subyrėjo“ ir stuburas. Vaikščioti gali, bet namuose padėti negali niekuo.
Visa bėda tai, kad jis niekada negerbė moters kaip moters. „Visos moterys yra kalės, kurias reikia tik dulkinti“, – tokie jo žodžiai mane lydi visus 16 metų.
Kai susipažinome, tikrai buvo kitoks. Buvom gerokai jaunesni, tarp mūsų buvo aistra ir net nepastebėjau jo trūkumų... O pasirodo, kad jam užtenka elementarių dalykų: valgyt, miegot, o seniau ir poruotis. Jam nereikia jokių pramogų. Jokių draugų, išvykų, tiesiog nieko. Aš visai kitokio būdo žmogus ir man tas sėdėjimas namie – kaip kalėjimas.
Aš dirbu namie viską, ką turėtų daryti vyras. Jis mane laiko tarsi kokiu naudingu daiktu. Kai jam skauda, aš keliuosi ir naktimis, leidžiu vaistus, darau masažus. Bet man negali nieko skaudėti. Taip tiesiog negali būti!
Kadangi diabetas jau padarė savo darbą, apie intymumą nėra nė kalbos. Kai pasakiau, kad jis manęs nebepatenkina, prasidėjo košmaras. Vadinasi, aš turiu kitą, geresnį...
Jis tikrina mano visus elektroninius paštus ir telefoną, turiu duoti ataskaitą už kiekvieną skambutį. Į parduotuvę mane nuveža mašina, o jeigu jis tuo metu negali važiuoti, tai liepia sūnui eiti kartu, kad mamos kas neišdulkintų.
Jei naktį aš einu į tualetą, jis keliasi ir stovi atsidaręs duris tol, kol aš neišeinu. Jei kur išvažiuoja, turiu nešiotis su savimi telefoną, kad visada jam paskambinus atsiliepčiau. Nueinu pas kaimynę išgerti kavos – turiu turėti ir telefoną. Kad kai jis pasakys, jog laikas eiti namo, galėčiau iškart viską mesti ir bėgti į namus.
Ir kiekvieną kartą su ašaromis akyse prisiekinėja, kad mane taip myli, jog negali paleisti. Jis kaip savanaudis tironas, kurio niekaip negaliu atsikratyti.
Jis neturi nieko. Net namų, į kuriuos galėtų išeiti. Tėvai jo išsižadėjo, vaikai iš pirmos santuokos taip pat. Be manęs jis vienas kaip pirštas. Taip ir eikvoju gražiausius savo metus. Ir nežinia, dėl ko...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
