Tačiau vienu klausimu turiu tvirtą nuomonę – anaiptol ne visus mokytojus mokiniai drįsta žeminti ir įžeidinėti. Kad ir kaip žemai, kaip nepalankiai dabar yra vertinamas mokytojo darbas, tebėra tokių pedagogų, kurie sugeba susitvarkyti sunkiausiose situacijose.
Po garsiai nuskambėjusios istorijos, kur pasižymėjo bjauraus būdo mokinys ir netekęs kantrybės mokytojas, nusprendžiau parašyti savo nuomonę.
Jokiais būdais neteisinu ir neginu neišauklėto nepilnamečio, mojavusio savo pieštu organu prieš visą klasę. Savaime suprantama, kad šitoks gyvuliškas elgesys peržengia bet kokias padorumo ribas.
Bet būkime teisingi – yra mokytojų, kurie sugeba susitvarkyti su didžiausiais triukšmadariais, ir tikrai yra tokių, kurie mokykloje tampa patyčių objektu, tikromis aukomis. Gal, sakyčiau, ne visiems lemta būti mokytojais?
Remsiuosi konkrečiais pavyzdžiais.
Demokratija pagarbos nepelnė
Į mūsų pagrindinę mokyklą dėstyti anglų kalbos atėjo jaunas vaikinas. Apsidžiaugėme nauju kolega lyg pinigėlį radę – niekam ne paslaptis, kad jauni vyriškos lyties mokytojai nūnai tikra retenybė. Šiltai priėmėme naują kolegą į kolektyvą. Tik džiaugėmės per anksti: jaunasis mokytojas išėjo nepasibaigus pirmiesiems mokslo metams.
Niekam ne paslaptis, kad vaikai tikrai ne šventieji. Kiekvieną naują mokytoją klasės išbando. Tikrina jo humoro jausmą, susitvardymą, ištvermės ir tolerancijos ribas. Kas galima pamokoje ir ko nevalia.
Šis jaunas mokytojas nesusidorojo, nes jam akivaizdžiai stigo tam tikro tvirtumo. Jis buvo labai geranoriškas, protingas, jautrus ir tylus. Atrodė kiek atsiribojęs nuo šio nuodėmingo pasaulio su visu jo šurmuliu ir kartais, švelniai tariant, keistokas... Stengėsi pasirodyti esąs labai demokratiškas, bet, deja, nevaldoma demokratija netruko virsti anarchija. Būdavo, dirbi gretimame kabinete, neapsikentusi triukšmo mandagiai užeini į jo klasę, ir įvyksta stebuklas – visi nuščiūva. Vos uždarai duris, ir girdi kitoje pusėje vėl kylančią audrą.
Jis nuo pat pradžių leido mokiniams vartoti necenzūrinius žodžius, tiesiog juos ignoruodavo. Jei norėdavo paaiškinti pamokos temą, kalbėdavo pats sau – nesvarbu, kiek mokinių jo klausosi ir kiek nesiklauso. Geresnieji mokiniai skųsdavosi, kad po visą kabinetą skraido ir popieriai, ir penalai, o jis stovi ir burba sau panosėje lyg niekur nieko. Pataikaudavo mokinių kaprizams: ai, nenorit rašyti kontrolinio šiandien, rašysim rytoj ar poryt. Neišmokot pamokos, nepadarėt namų darbų, bet nenorit nei dvejeto nei pastabos? Tiek to, nieko jums už tai nebus. Nenorit šiandien mokytis, o norit visą pamoką pliurpti niekus ir kalbėti laisva tema? Kodėl gi ne, bus tų pamokų, ne karo metai.
Leisdavo mokiniams jį tujinti, lyg niekur nieko pildavo gerus ir labai gerus įvertinimus, tačiau vaikai jo vis tiek nemėgo.
Norim ar nenorim to pripažinti, tačiau mokiniai turi jausti tam tikras ribas, kurių bendravime reikia laikytis. Turi būti taisyklės, kurios galioja visiems be išimties. Jei jau nori dirbti mokytoju, neturėk jokių iliuzijų. Nesvarbu, koks geras ir doras žmogus tu esi. Mokiniai aiškiai mato tavo vidinę stiprybę, mikliai suvokia, su kuo tu galėsi susitaikyti, o kas yra griežtai draudžiama.
Mokiniai aiškiai mato, kiek toli siekia tavo savigarba. Jei leidi pamokoje elgtis su tavimi nepagarbiai, jie bemat tuo pasinaudos. Taip ir elgsis.
Taigi jis tiesiog neištvėrė. Kiek žinau, į mokyklą dirbti daugiau nebesugrįžo.
Išvaizda – irgi svarbi
Nors mokykla ne podiumas, tačiau visgi, jei nori būti mokytoju, verta pagalvoti ir apie tai, kaip tu atrodai iš šalies. Kalbu ne apie madingus apdarus bei tobulą manikiūrą.
Esame turėję kolegę, kurios mokiniai tiesiog negalėjo pakęsti, nors ji taip pat buvo geras ir komunikabilus žmogus. Tik štai problema – geras, komunikabilus, tik labai nevalyvas žmogus. Plaukai sulipę nuo riebalų, purvinos panagės, prakaito kvapas, ypač gerai juntamas tvankiomis dienomis, ir riebalų bei maisto dėmėmis išmarginti drabužiai...
Net suaugę žmonės pradėtų reikšti pasipiktinimą, jei su jais valstybinėje įstaigoje bendrautų higienos stoka pasižymintis darbuotojas. O čia juk vaikai! Jie viską išdidina kelis ir net keliolika kartų. Net tvarkingiausiai apsirengusi vis tiek nuolat esi lyg po padidinamuoju stiklu, mokiniai visuomet ir viską pastebi.
Taigi ta kolegė greit užsitarnavo nepagarbą ir kentė nuo pašaipų. Pridėkime dar humoro stoką, nesugebėjimą pasijuokti iš savęs ir emocionalų charakterį, kai tuoj kas, ir puolama į ašaras, gausime sprogstamąjį mišinį.
Turiu pasakyti, mokytojai – taip pat žmonės su savo problemomis. Mus smaugia maži atlyginimai, stresas, kartais tenka laidoti draugus ir artimuosius, tačiau net tokiose situacijose dauguma sugeba išlaikyti tam tikrus standartus. Tegul ir pigūs drabužiai, bet tvarkingi. Tegul trumpi nagai, bet visiškai švarūs. Tegul ir visiškai žili plaukai, tačiau ne sulipusios riebaluotos sruogos, kurios šaukte šaukiasi plovimo.
Garsiai kritikuoja – gauna atgal
Dar yra kolegė, kuri nuolatos skundžiasi nepaklusniais vaikais ir erzinančiais jų poelgiais. Pasak jos, nėra gerų mokinių, visi tiesiog siaubingi.
Tiesą sakant, ją erzina viskas – pradedant mergaičių plaukų spalva, ko ji nevengia garsiai išsakyti palydėdama savo nuomonę dygiais komentarais, baigiant skurdžiau gyvenančių berniukų aprangos detalėmis. Kurias taip pat su pasimėgavimu garsiai komentuoja, girdint kitiems vaikams.
Ar bereikia stebėtis, kad ją nesyk yra pasiuntę ir įžeidę?
Yra mokinių, kurie išties jautriai reaguoja į tokias pastabas ir iškart puola gintis kaip į kampą užspeisti vilkiūkščiai. Blogiausia tai, kad šitie vaikai nemoka būti kitokie – jie jau nuo mažens išmokę būti tik žiaurūs ir pikti. Vos užkliudyti šnioja atgal pačiu šlykščiausiu būdu, kaip yra įpratę.
Po tokio atsakymo į mokytojos žodžius klasėje kyla konfliktas ir visa pamoka – šuniui ant uodegos.
Man gaila ir kolegės, kuri tikrai puiki dalykininkė, tačiau kartais pagalvoju – o gal nereikia rėžti tokių dalykų tiems vaikams į akis? Gal geriau palikti jų sulopytas ir per trumpas sportines kelnes ramybėje?
Juk ne to vaiko kaltė, kad jį augina tėvai, žiūrintys į pasaulį per butelio dugną. Jam ir taip gyvenimas vos sulaukus vienuolikto gimtadienio ir taip atseikėjo su kaupu...
Gal nereikia visai klasei girdint komentuoti mėlynės, ryškiai šviečiančios paakyje, ir reikšti savo nuomonės apie smurtauti ir išgerti linkusią to vaiko mamą? Kokia ji bebūtų, berniūkštis vis tiek ją gins. Šoks tau į akis, rėks ir keiksis, kad tik apgintų.
Koks turi būti, kad mokiniai klausytų?
Kas keisčiausia, kitų mokytojų pamokose ir per pertraukas tie „baisieji“ vaikai yra kur kas ramesni, bet tik tol, kol neužkliūva tos nelemtos sulopytos kelnės ar tėvų nuodėmės.
Keista, bet tie „baisieji“ vaikai ramūs ir geručiai muzikos pamokoje, kur niekam nekliūva nei jų drabužiai, nei išvaizda. Kur mokytoja kreipia dėmesį tik į tai, kaip jie pasiruošę pamokai.
Keista, kad tie siaubūnai savo klasės auklėtojai, kuri sakosi su jais vargstanti be galo be krašto, bet vis tiek dėl jų galvą padėtų, padeda vos paprašyti. Patys pasisiūlo panėšėti sunkius vadovėlius iki kabineto, sukinėjasi aplink stalą, lenda į akis, įbruka paskutinį saldainį.
Ne, mokytojo darbas nėra lengvas ir labai gražus. Visko būna. Kartais jauti, kad esi prie pat tos ribos, kai imsi ir ištarsi sau „nebegaliu daugiau“! Pasitaiko gerų ir šviesių, pasitaiko tiesiog juodų dienų. Vaikai netobuli, bet ir mokytojai ne tobulybės.
Tiesiog reikia suprasti vieną svarbų dalyką – mokytojas taip pat turi įdėti pastangų, kad mokiniai jį nors minimaliai gerbtų. Turi turėti plieninius nervus ir geležinę kantrybę. Turi turtėti savigarbos ir nepataikauti mokinių kaprizams. Turi aiškiai ir nuo pat pirmos akimirkos nubrėžti santykių ribas ir jokiu būdu neleisti jų sulaužyti.
Turi, nors tai visų sunkiausia, pabandyti suprasti tuos „bjauriuosius“ vaikus ir nekovoti prieš jų netoleruotiną elgesį, suteikdama jiems dar daugiau skriaudos. Turi būti sąžiningas ir su jais, ir su savimi. Žmogiškas, mokantis nuoširdžiai pasijuokti iš savo klaidų ir nevaidinantis neklystančio pusdievio.
Kartais reikia mokėti suderinti, rodos, visiškai nesuderinamus dalykus – rasti švelnumo ir griežtumo balansą, kuris leistų vaidyti klasę, bet be jokios baimės ar įtampos.
Ir kas svarbiausia, jei supranti, kad tai ne tavo ir ne tau... tiesiog nebesikankink. Kankinių mokiniams taip pat nereikia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
