Teoriškai – viskas įmanoma, praktiškai – pabandykit.
Tai, kas vakar nutiko Akmenės rajono gimnazijoje, deja, joks atsitiktinumas. Tai – kryptingo švietimo sistemos tobulinimo rezultatas. Nepriklausau pedagogų bendruomenei ir nepalaikau jų verksmų dėl neva per mažų atlyginimų už kosminę kvalifikaciją, bet ši situacija – ne apie tai.
Jau prieš gerą dešimtmetį, kai mokiniai staiga tapo moksleiviais, vidurinėse imta taikyti praktiką bet kokiais būdais, kad ir už ausų, ištraukti nepažangius (savo noru) mokinius ir pritraukti visus prie daugmaž neblogai atrodančio vidurkio. Kodėl? Kad neužkliūtum už akių valdžiai, kad tik mokyklos likimas nepakibtų ant plauko, kad tik jos neuždarytų ir t.t.
Moksleiviais tapusius mokinius nustota palikinėti kartoti kursą. Jų gerovei užtikrinti mokykloje atsirado socialiniai pedagogai – čia tokios auklytės, kurios juos motyvuodavo ir iš kurių užsimotyvavę jie smagiai tyčiodavosi.
Jau prieš dešimtmetį eilinės vidurinės mokiniai jautėsi keistai, kai auklytė į pamoką atvesdavo (būtent, atvesdavo beveik už rankučių) ten jau senokai nesirodžiusių nepažangiųjų būrelį. Kai kurių klasių buvo prašoma jiems net paploti – matot, jie sugebėjo ateiti, net nepavėlavo beveik.
Prieš dešimtmetį pasėtas grūdas sudygo. Dabar turim tai, ką turim.
Kalbant apie vakarykštę Akmenės rajono gimnazijos situaciją, man įdomiausios tėvelių ir direktoriaus pozicijos. Pirmieji puolė savo atžalėlę skubiai vežti į ligoninę, kad tik nebūtų kur aukso kiaušinis įskilęs. Ar aiškinosi aplinkybes?
Nu, sakė kažką sūnus, bet nelabai pasakojo – taip trumpai galima reziumuoti nukentėjusios pusės, tėvelio, komentarą. Tiesa, dar pridūrė – jis ne pedagogas, jei pakelia ranką.
O tu, tėveli, ar esi geras tėvelis, jei tavo atžalėlė drįsta taip elgtis su suaugusiuoju, su mokytoju? Ar neturėtum paspaust mokytojui rankos ir, sūnelį parsivežęs, susirasti seniai nenaudotą diržą? Ne, smurtu atsakyti į smurtą nevalia, mes gi dori ir teisingi. Nepamirškim to.
Ką sako direktorius? Tris žodžius – nu, nu ir nu. Esą, taip mokytojui elgtis nedera. O visiems kitiems – dera? Ar dera tokiam, pavadinkim jį paaugliu, mokytis gimnazijoje? Tai, beje, dar viena švietimo reformos pasekmė – dabar reta kaimo mokykla nėra gimnazija.
Ar neturėjo jis būti pašalintas jau gerokai prieš vakar, nes, pasak direktoriaus, situacija yra gerai žinoma ir tai – ne pirmas paauglio išsišokimas? Ar normalu yra tai, kad, gindamiesi nuo tokių mokinių, mokytojai yra priversti pamokas filmuoti? Panašu, kad normalu.
Jeigu galėtume pasvajoti, įsivaizduotume, kad nutinka toks totaliai neįmanomas Lietuvoje dalykas.
Ima ir nužengia iš aukštybių nuskriausto mokinuko tėveliai ir viešai pasako – taip, užauginom parazitą, kurio patys bijom, padėkit mums ir atleiskit, kad tokį užauginom.
Direktorius, palikęs politkorektiškumą (lietuviškai – baimę dėl minkštos kėdės su atlošu), pasako – gana jau vaidinti, kad esame gimnazija, gana tempti už ausų, gana žaloti gerus, pažangius mokinius ir šokti pagal tokių, kaip vakarykštis, dūdelę.
Solidarūs mokytojai, kurie kone Baltijos kelią prieš kelias savaites organizavo, sukiltų ir pasakytų – gana pudruoti realybę ir žaisti šiltnamį, kurio augalėliai turi tik teises, gana terorizuoti ir gintis, pamirštant, kad susirenkama mokyti ir mokytis.
Ir, aš Jums pažadu, ateitų jau tas pavasaris, išauštų nauja diena.
Bet tam reikėtų drąsos. Labai daug. Tiek, kiek neturime. Nes daug paprasčiau yra kalbėti apie pedagogiškumą ir nederamą mokytojo elgesį, nusilenkti nuskriaustam mokiniui, iki gimnazijos baigimo užtikrinti, kad jam bus rašomi tik jam patinkantys ir tinkantys pažymiai.
Neužmiršti ir moralinės kompensacijos už patirtą šoką – garantuotos ir apmokėtos vietos kur nors, gal Mykolo Romerio ar Lietuvos edukologijos universitete. Pastarasis būtų gal net tinkamesnis – iš svetimų klaidų pasimokęs, galėtų auklėti naująją kartą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
