„Facebook“ daugybė rašytojų, laidų vedėjų ir stilistų sarkastiškų įrašų apie „vatnikus“ ir „Hitlerio subinlaižius“. Bėda ta, kad žiūrint įrašų autorių akimis, „vatnikais“ tampa kone visi.
Mėgsti senąją animaciją? „Vatnikas“. Pats konservuoji agurkus? „Vatnikas“.
Tau 60 metų ir nemoki anglų kalbos? Turbūt todėl, kad ilgiesi sovietmečio ir pirma pasitaikiusia proga šneki rusiškai.
O gal netyčia mokykloje tavo pasirinkta užsienio kalba buvo vokiečių? Viskas aišku – esi Hitlerio „subinlaižys“ ir katę kieman varai šūksniu „Raus!“ (lauk – vok.).
Progų pasityčioti iš vertinančių paprastus malonumus netrūksta. Jeigu visi važiuojantys į Palangą automatiškai tampa čeburekų išsiilgusiais emigrantais, tai į Šventąją vykstantiems kyla reali grėsmė būti palaikytiems rusiškos muzikos gerbėjais.
Neva, ko ten daugiau važiuoti į tą lietuvišką pajūrį, jei nemėgsti kavinėse „kalančių“ muzikos ritmų. O rusiška muzika – ne muzika, tą žino kiekvienas save gerbiantis „ėjikas pirmyn su pasauliu“.
Tariamų sovietmečio ir nacizmo gerbėjų persekiojimas tapo absurdu. Skandalas, nokautavęs moderniąją visuomenę – Nyderlandų karalienė vilkėjo paltą su svastika. Tarp daugybės siuvinėtų kryželių ir žvaigždžių įsimaišiusi viena žvaigždė užriestais galais tuojau pat susilaukė internautų keiksmų. Taip karalienė kitų akyse staiga tapo Hitlerio gerbėja.
Šitas kabinėjimasis darosi įtartinas. Ar tas padidintas jautrumas nėra ženklas, kad kaip tik tie, kurie ieško prie ko prikibti, daugiausia apie praeitį ir galvoja? Čia kaip vaikystėje, kai žaidžiant vienas berniukas pagadindavo orą ir tuoj šaukdavo kitam: „Tu paperdei, tu paperdei! Girdėjot visi? Jis paperdė!“
„Špilkų“ ieškojimas – kas tai? Įrodymas sau, kiek toli esi pažengęs? Kai jau išmoksti taisyklingai ištarti „restaurant“ (restoranas – angl.) ir „restroom“ (viešasis tualetas – angl.), ir klausdamas kelio neapsirikti, tada ateina laikas patikrinti kitų „ėjimo pirmyn su pasauliu“ spartą?
Tačiau juk gali karalienės apsiaustą sukurti dizaineris, kuris apie Hitlerį negalvoja. Beveik garantuoju, kad vilkėdama tą rūbą negalvojo apie kvadratinius ūsus ir karalienė.
Lygiai taip pat ne visi, kurie vakarais valgo silkę ir geria degtinę daro tai todėl, kad prisimintų tarybinį bendrabutį.
Ne iš meilės sovietmečiui ir mano močiutė žavėjosi rusišku kinu. Ne, tiesiog dabartinėje kultūroje jai tapo ilgu tos nuogaširdės, kartais truputį perspaustos vaidybos ir naivių situacijų, kuriose jau vėjo pakeltas sijonas buvo šis tas.
Toli gražu ne kiekvienas „pirstelėjimas“ reiškia meilę karui ir priespaudai. Tad jei norėsite paatostogauti Šventojoje ar įjungti vaikams senosios animacijos filmuką – drąsiai. Ypač jei dar ir skiriate „restaurant“ nuo „restroom“.
Ir, Dieve gink, tai ne propaganda.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
