Mane paliko, kai buvau 3 metų. Kai buvau 5 metų, mane pripažino psichiškai neįgaliu. Iki 7 metų buvau „šeriamas“ migdomaisiais.
Kai suėjo 7 metai, buvau perkeltas į internatą. Ten migdomaisiais „šerti“ nustojo ir mano mokymosi vidurkis pasiekė 95 procentus. Dar po metų perkėlė į kitus vaikų namus. O tada mane pradėjo globoti – savaitgaliais važiuodavau į naujuosius namus. Kai buvau 9 metų, man pasisekė – šeima nusprendė mane globoti nuolat.
Štai čia prasidėjo linksmoji dalis su „vaikų teisių apsauga“. Kol naujieji tėvai ėjo kryžiaus kelius, vaikų namuose man pudrino smegenis. Pavyzdžiui, naktinė sargė paklausdavo, ką savaitgalį veikiau pas mamą. Aš: „Skaniai valgiau, išploviau kambarius ir padėjau mamai skalbti drabužius.“
Sargė: „Kaip ji galėjo taip elgtis su tavimi? Koks išnaudojimas. Čia tau nieko panašaus nereikia daryti.“
Manau, kiekvienas vaikas turi išmokti skalbti savo drabužius. Dar. Sargė paklausė, ar žinau, kiek metai turi dienų. Atsakiau, kad ne. Sargė: „Ir tavęs šito mama neišmokė?“
Kabinėjosi prie manęs tuo metu, kai aš buvau užsiėmęs portatyvinio radijo imtuvo, rasto einant iš mokyklos, ardymu.
Pagaliau atėjo ta diena, kai mane išsivežė nuolatinei globai. Direktorė, stovėdama ant laiptų, tarstelėjo: „Tikiuosi, tau viskas bus gerai, – ir paklausė: – Tas megztinis, kurį vilki – jis iš namų ar iš čia?“
Aš – žmogus, nemėgstantis meluoti. Iškart pasakiau, kad iš čia. Tada direktorė nuvilko man megztinį ir paliko pavasarį lauke vienmarškinį.
Būdamas dešimties pradėjau eiti į naują mokyklą. Mokytoja, sužinojusi, kad esu iš vaikų namų, pradėjo mane ignoruoti. Vidurkis nukrito iki 70 procentų. Netrukus pastebėjau, kad vaikai, kurių tėveliai moka duokles mokytojai, gauna gerus balus nieko nedarydami.
Na, kitų priklausomybės nuo pinigų, alkoholio ar narkotikų manęs nedomino.
Per visą mokyklos istoriją turėjau kas metus išsiimti „Bendrą bilietą“ (našlaičio/globotinio pažymėjimą). Kasmet namuose lankėsi inspektoriai. Ieškojo visokių priekabių.
„Kodėl pametei „Bendrą bilietą“, gal pardavei kitam?“ – klausė inspektorė. Verkiau, nes baisiai buvo gaila to pamesto bilieto.
Paskui koncentravausi į tiksliuosius mokslus, turėjau daug užklasinės veiklos. Baigiamuosius egzaminus išlaikiau puikiai, turėjau labai gerą mokytoją. Ligi šiol esu jai dėkingas. Baigiau universitetą.
Gavau diplomą, kuris man visai nerūpėjo – jau tada buvau užsiėmęs verslu Lietuvoje. Tais laikais mano atlyginimas dirbant namuose jau siekė 1000 litų. Diplomą pasiėmiau po kelių savaičių, nes net neturėjau laiko dalyvauti išleistuvių ceremonijoje. Sekretorė man įteikė diplomą ir nuoširdžiai pasakė, kad esu vienas iš tų nedaugelio, kurie, nepaisant tekusio likimo, sugebėjo pabaigti universitetą ir gauti už baigiamąjį darbą aukščiausią vertinimą.
Po to iš universiteto dingau. Atrodo, kažkokie buki ten sėdi. Dabar gyvenu ne Lietuvoje. Turiu viską: namą, šeimą, verslą – ko man dar reikia? Ir čia mane pažįsta tik kaip profesionalą. Tiek šiam kartui :).
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
