Mano vaikai – skirtingo amžiaus. Dukrytė jau lanko pradinę mokyklą, sūnus šiais metais baigia darželį. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.
Kai dukra baigė darželį, buvo organizuojamos išleistuvės. Tai buvo vos prieš 2 metus. Puikiai pamenu, kokią protingą pinigų sumą sutiko surinkti tėvai. Tuo metu sugebėjome suorganizuoti šventę, paskyrę jai nei daug, nei mažai: po porą dešimčių litų už kiekvieną vaiką.
Puikiausiai užteko ir vaikams, ir auklėtojų dovanoms. Šventė išėjo graži ir įsimintina. Ir nė viena šeima, net gyvenanti sunkiau už kitas, nebuvo nuskriausta.
Šiais metais susirinkime dėl pinigų rinkimo išleistuvėms nebuvau – sūnus kaip tik pasigavo vėjaraupius. O kai pasveikęs iš darželio parsinešė raštelį, kuriame puikavosi suma šių metų išleistuvėms, net žagtelėjau ją pamačiusi. 25 eurai!
Paskambinau tėvų komiteto atstovėms, pasidomėjau, koks gi prašmatnus scenarijus numatomas, jei vaiko išleistuvės pabrango kelis kartus. Pasirodo, nieko ypatingo, viskas kaip ir kasmet: koncertas aktų salėje, dovanos auklėtojoms ir vaišės vaikams. Tik tiek.
Paskaičiavau mūsų šio mėnesio pajamas, išlaidas ir staiga pasidarė kažkaip graudu. Žinoma, tuos 25 eurus mes sukrapštysime, juk negalime palikti vaiko be išleistuvių. Jis jau dabar jos laukia, pusbalsiu murma eilėraštukus, giriasi būsimu vaidinimu. Dar šiek tiek susiveršim diržus ir viskas bus gerai.
Tik pasakykit man, žmonės gerieji, kiek galima tuos diržus veržtis?
Vaikiškų drabužių ir avalynės kainos kosminės, kartais peržengia bet kokio sveiko proto ribas. Dar kažkiek gelbėdavo „skudurynai“, bet ir ten dabar ne kas – be poros eurų nieko negausi, o kokybė taip suprastėjo, kad nekyla ranka už padėvėtą skudurą tų poros eurų mokėti.
Pamenu, ne per seniausiai dairiausi išstypusiai dukrai vasarinės suknutės. Radau lyg ir padoresnę, klausiu, kiek? Septyni eurai. Pavarčiau ir padėjau atgal.
Dukra, mano dideliam džiaugsmui, mėgsta skaityti. Skaito godžiai ir daug. Tik štai pro vaikiškų knygelių skyrių prekybos centruose spūdinu nuleidusi galvą. Nors ir labai norėčiau, neišgaliu jai nupirkti norimos knygutės, kai ant viršelio puikuojasi 10 eurų viršijanti kaina. Laimei, yra bibliotekos, kur vaikas gali rasti sau šį bei tą įdomaus. Bet juk kai kurias mylimas knygas norėtųsi skaityti dar ir dar kartą. Norėtųsi turėti savo namų biblioteką.
Pradėjau nuo išleistuvių darželyje, jomis ir baigsiu. Mūsų sūnus dalyvaus, bet yra vaikų, kurių ten nepamatysime. Jie neturės progos atsisveikinti su draugais, greit išsilakstysiančiais po kitas ugdymo įstaigas. Jie tos šventės nematys ir liks nuskriausti, nes suma, kurią vieni dar pajėgia sukrapštyti, kitiems – nepasiekiam prabanga.
Berniukas, kurio mama augina jį viena ir gyvena iš to niekingo minimumo, vos sukrapštydama pinigų būtinoms reikmėms. Dvynės, už kurių šventę tėvai niekaip negalės pakloti penkiasdešimties eurų...
Ir dar kartą pabrėžiu: mudu su vyru – dirbantys žmonės. Negyvenam iš pašalpų, ariam kiek pajėgdami nuo ryto iki vakaro. Nereikia sakyti, kad prieš gimdant reikėjo pagalvoti, ar tuos prisigimdytus vaikus išlaikysime. Mes juos išlaikome, bet dabar – tik tiek. Jei dirbtume dar ilgiau, tai neliktų laiko net išsimiegoti, jau net nekalbu apie bendravimą su vaikais ir laiką, skiriamą jiems.
Vaikus auginti pasidarė tiesiog prabanga. Štai vaikas baigia darželį, turėčiau džiaugtis, kad sveikas, kad auga, kad tuoj eis į mokyklą... O tada prisimenu, kiek dabar kainuos jį į tą mokyklą išleisti, ir rankos nusvyra. Vėl reikės veržtis diržus. Tol, kol vieną sykį tiesiog jais persismaugsim.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
