Ir nusprendė ji įsidarbinti viename iš prekybos centrų. Kaip pati sakė: ir iš namų išeis, ir pinigėlių prisidurs. Namuose augo keli paaugliai, kuriuos ir pavalgydinti, ir aprengti reikėjo.
Darbininkė ji tikrai gera, tad sukosi kaip bitė. Pietų metu lėkdavo vaikus ir mamą pavalgydinti, aptvarkyti. Dirbo kantriai, gerai ir ne vienerius metus.
Kaip žinot, kiekvienas didelis prekybos centras turi kelis baisiai didelius šaldytuvus šaldytiems produktams laikyti. Kas kiek laiko juos reikia išvalyti. Kadangi dėl nedidelių atlyginimų amžinai trūksta žmonių, mano sesę po kelias dienas per savaitę pradėjo siųsti švarinti tų šaldytuvų.
Ar žinot, ką reiškia kelias valandas praleisti didžiulėje apledėjusioje kameroje? Ji pradėjo be perstojo sirgti. Nežinau, kas ten iš tikrųjų buvo, gal kokia alergija šalčiui. Nosis varvėjo, akys ašarojo, pakilo temperatūra, sesuo kosėjo... Kol pagaliau buvo priversta pasiimti nedarbingumo pažymėjimą ir pradėti gerti stiprius antibiotikus.
Žinot, kokia šios istorijos pabaiga? Kai sesuo dar vis sirgdama namie, gėrė antibiotikus ir kosėjo, paskambino jos viršininkė ir primygtinai liepė ateiti į darbą valyti šaldytuvų! Atseit, nėra kam dirbti, be to, nėra ko ir „sėdėt ant biuletenio“ – jų įstaigoje tai netoleruojama.
Mano sesei, sąžiningai, dorai dirbusiai daugiau nei 10 metų, teko rašyti pareiškimą ir išeiti iš darbo. Gal vis tik sveikata brangiau už viską? Bet reikalas tas, kad Lietuvoje irgi valgyt norisi. Kaip ir bet kurioje kitoje šalyje.
Dar viena situacija, įvykusi prieš jai išeinant. Atėjus Kalėdoms, seseriai ir kitiems darbuotojams įteikė po voką. Visi nejučia apsidžiaugė – gal voke ras simbolinę piniginę dovanėlę, už kurią galės papildyti savo kalėdinį stalą?
Kiekvienas nekantriai atplėšęs voką perskaitė: „Mūsų vadovybė širdingai dėkoja visam personalui, prisidėjusiam prie žymaus parduotuvės pelno padidėjimo...“
Nevalgė mano sesuo, jos vaikai ir mūsų mama kalakuto per tas Kalėdas. Pasitenkino lietuviškom mišrainėm ir kepsneliais.
Tik nepradėkit sakyt, kad kovoti už save reikia. Tą patį pakeltu tonu pusę valandos jai pasakojai. Reikia kovot! O ji man ramiai: „Bandėm.“
Atsirado žmonės, kurie agitavo burtis į pardavėjų profsąjungas, apsiginti. Susidomėjo moterys. Sužinojo vyresnybė, pagrasino: „Arba atsisakot tos minties, arba iš darbo išmesim.“
Kad ir mažas atlyginimas – vis šis tas, kelios burnos namie laukia. Atsisakė visi, tik viena moteris liko. „Meskit, – sako. – Nebijau.“
Keista, bet neišmetė. Darbuotojų tai trūksta! Bet vienas lauke – ne karys...
Save vadinam lietuviais. Daug visko sudedam į tą vardą. Viršininkas, vadybininkė, gydytojas, praeivis, parlamentaras, vairuotojas... Ir vis tiek lietuvis. Skaudu, kaip elgiamės vienas su kitu. Argi skriausdamas kitą gali sakyti, kad esi laimingas?
Dažnai galvoju, kas mus taip suluošino. Karai, suirutės, okupacijos? Kas mus verčia žeminti, skriausti, niekinti, netoleruoti vienas kito? O juk turėtų būti atvirkščiai.
Papasakojau paprastą istoriją apie paprastus žmones. Juk viskas nuo jų ir prasideda. Gal tai – mūsų takelis į šviesą tunelio gale? Netgi jei kitame gale stypso kalafioras :). Gal pavyks nors kiek paveikti tuos, kuriems vietoje širdies stirkso gniužulas banknotų? Laikas jiems nuleisti akis į žemę ir suprasti, kad be tų paprastų žmonių jie yra niekas.
Kviečiu visus direktorius, banko darbuotojus, gydytojus, vairuotojus, praeivius, muzikantus, panelytes, orias moteriškes, rimtus senukus, mažutėlius – nusišypsokim. Visų pirma, sau. Prisiminkim, kokie unikalūs ir nepakartojami esame iš tikrųjų. O paskui nepagailėkim tos šypsenos ir padrąsinančio žodžio šalia esančiam.
Kiekvienas turime savo istoriją. Tikiu, kad labiau palaikydami vienas kitą tikrai pradėtume tas istorijas rašyti su laimingesnėmis pabaigomis. Sėkmės visiems!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
