Tuomet užpuldavau jį kaltinimais: „Kaip tu drįsti? O kiek tu man duodi pinigų? Kiek kitos moterys gauna?“
Galvojau, čia nebus revoliucijos šeimoje, reikia numalšinti vyrą, todėl kaip priedą dar gaudavo bausmę už tai, kad skundžiasi – kokia savaitę ar dvi miegodavau atskiroje lovoje.
Tokia taktika veikė labai puikiai. Iki to karto, kai vieną sekmadienio popietę vyras paprašė manęs atsisėsti kultūringai ir padiskutuoti apie ateitį. Paprašė mandagiai išklausyti jo, o man mintyse jau kirbėjo planas, kaip aš jam padvigubinsiu bausmę už skundus.
Visas pokalbis buvo labai trumpas. Jo žodžiai smogė taip stipriai, kad aš likau be žado.
Vyras paprašė nusimauti žiedus nuo rankos ir save laikyti ne žmona, o kažkokia tarsi sugyventine. Kai numečiau žiedus jam atgal, jis ramiai tęsė savo kalbą ir pasakė, kad man yra duotas bandomasis laikotarpis – 2 mėnesiai. Arba per juos išsaugosiu santuoką, arba jis mane paliks.
Nieko negalėjau rėkauti, nes kambaryje sėdėjo vaikai ir klausėsi, ką šnekėjome. Labai mes drąsūs kalbėti paslapčiomis, kai niekas negirdi, bet kai teko aptarinėti šeimos problemas prie vaikų, tai nebuvo gera.
Na, aš griebiau savo pagrindinį ginklą – tą pačią melodiją, žinote: „Skalbiu, verdu, tvarkau kambarius.“
Vyras labai greitai mane ataušino, pasakė, kad nuo šiol neporinėmis dienomis aš gaminsiu valgyti, porinėmis – jis, o sekmadienį – visa šeima su vaikais. Ta taisyklė mane suglumino ir teko pripažinti, kad jis teisus. Nebeturėjau, kaip jį pagąsdinti ar paverkšlenti.
Tada griebiausi kito argumento – kad aš tvarkau kambarius. O vyras ramiai atsakė, kad nuo šiol jis tvarkys vieną aukštą name, o aš kitą.
Tai mane įsiutino – jo ta revoliucija, nauja tvarka – ir aš pradėjau juoktis iš jo ir menkinti jį, klausdama, kas jam rūbus išskalbs. Jis pastebėjo, kad ne aš rūbus skalbdavau visą laiką, o skalbimo mašina – neva, mygtuką paspausti jam nebus sunku.
Taip viskas ir išėjo. Kitą savaitę po pokalbio, nuo pirmadienio, pasikeitė tvarka šeimoje. Aš vis dar pykau ant jo ir miegojau atskiroje lovoje, tikėdamasi, kad priversiu jį pasigailėti.
Bet kitą sekmadienį, kaip iš giedro dangaus, mane vyras vėl pasikvietė pokalbiui ir pagyrė, kad gera gyventi šeimoje, ramu, o nauja tvarka duoda vaisių. Aš, aišku, vėl buvau nepatenkinta, stengiausi menkinti jį, sakydama, kad neskaniai gamino valgyti ar blogai išlygino rūbus.
Tai, ką aš išgirdau po to, mane pribloškė. Pasak vyro, kadangi dabar mes vienodai dažnai darome valgyti, skalbiame, ir tvarkome kambarius, man dar reikia išmokti pakeisti variklio tepalus ir galinius automobilio amortizatorius. Stengiausi nepasiduoti ir sutikau tai padaryti, nes dabar juk viską turime daryti pagal naują tvarką, ar ne?
Negaliu užmiršti tos dienos, kaip pasilenkusi lindau po mašina atsukti varžto, o vyras stovėjo ir juokėsi, mėtydamas replikas apie mano gražų užpakaliuką.
Atrodo, tuo viskas ir baigėsi, bet kitą savaitgalį vyras vėl pasikvietė mane pokalbiui. Vėl pagyrė mane, sakė, labai patiko, kaip aš remontavau mašiną. Ir nuo šiol, pasak jo, aš turėsiu suplanuoti atostogas, užsakyti vietas, išnuomoti automobilį ir padaryti viską taip puikiai, kaip jis.
Atvirai pasakius, sunku man buvo. Turėjau ilgai sėdėti prie kompiuterio, skambinėti, o mano pašnekovams buvo keista, jie klausdavo manęs: „Tu ką, vyro neturi, kad rūpiniesi tokiais dalykais?“
Kitą savaitgalį vyras vėl pagyrė, kad daug dirbu, o man pyktis ėmė, nes jam tereikėjo paspausti mygtuką, kad išskalbtų tuos rūbus, o kiek aš turėjau dirbti planuodama atostogas? Jis tik įdėjo vištą į orkaitę, o kiek reikia jėgų pakeisti galinius amortizatorius?
Atvirai pasakius, pradėjau jaustis durnės vietoje, jaustis išnaudojama. Apie gėles užmirškite – kas gi dovanoja gėles vyrui už pakeistus tepalus? Man irgi niekas nebedovanojo. Lyg to būtų maža, visos mano draugės išdavė mane ir pradėjo liaupsinti vyrą – koks jis geras, kaip skalbia, verda valgyti.
Kitą sekmadienį mano vyras tiek įsijautė, kad pasakė, jog metas man numesti lašinius ir išeiti su vaikais į kiemą dviračiais pavažinėti. Važiavo visa šeima dviračiais, teko ir man. Juokėsi iš manęs vyras, visos raudonos ir sušilusios. Pagalvojau, kad gera savo mašina į darbą važinėti, ir kaip tyčia vyras užsiminė apie kitas moteris, kurios į darbą važiuoja dviračiu, o ne mašina.
To man jau buvo per daug. Jaučiau, kad pralaimiu kovą – ne tik visoms draugėms pradėjo patikti mano vyras, bet ir kaimynams. Na, žinote, iš šalies pažiūrėjus gražiai atrodo – visa šeima važinėja dviračiais, o visi nuopelnai – vyrui?
Pasikviečiau savo mamą, galvojau, kad palaikys mane, o išėjo taip, kad vyras išgrūdo ją pro duris, sakydamas, neva jo šeima yra ne jos šeimos filialas, o atskira, nepriklausoma šeima ir mamai čia ne vieta kištis. Pagal jo supratimą, kadangi tuokiantis bažnyčioje kunigas klausė, ar kas turi ką pasakyti prieš šią santuoką, ir visi tylėjo, o tada kunigas sakė: „Lai po santuokos tada visi užtyla“, – tas pats ir uošvienei galioja.
Mano mama dievobaiminga, tai pagalvojo, kad iš tikrųjų negražu kištis į kitą šeimą. Taip aš praradau dar vieną sąjungininkę ir draugę.
Mano nustebimui, vaikai irgi linko prie vyro – matote, jis jiems blynus kepa, dviračiais važinėja, visada linksmas, palepina juos ledais, niekada nebara. O kai vaikai su manimi, tai aš arba pikta, arba nepatenkinta, irzli, priekaištaujanti... ir vaikams dariausi nebemiela.
Būsiu atvira ir pripažinsiu, kad namuose įsivyravo harmonija, tyla. Nebebuvo kam ir dėl ko rėkauti, priekaištauti, nes visi žinojo, kas, ką, kodėl ir kada daro. Tik mintyse toliau su pasimėgavimu planavau, kaip vieną dieną jis ateis prie mano lovos ir tada aš atsiimsiu už viską.
Paskutinį sekmadienį jis vėl pakvietė mane pasikalbėti. Buvau tokia rami, patenkinta savimi – ką gi jis man begali padaryti? Baigėsi visi jo šoviniai, nebeturi jis ginklų su manimi kariauti. O aš dar turėjau vieną kozirį – mes miegojome atskirai.
Jis pasėdėjo, pažiūrėjo, pagalvojo ir tarė man: „Žaidimas baigtas, mieloji.“ Neva, aš neperėjau bandomojo laikotarpio, nesugebėjau, man nepavyko. Pasak jo, aš tapau geresne mama, dukra, kaimyne ir bendradarbe, bet nesugebėjau tapti geresne žmona, nes... miegojau atskiroje lovoje. Pasirodo, turėjau būti gera žmona ir miegoti kartu. Jis to man nesakė, o aš pati ir nesugalvojau.
Viskas baigėsi tuo, kad teko pripažinti jo pergalę. Jo pasiūlytas pareigų pasiskirstymas šeimoje pasirodė geresnis ir patiko visiems – pradedant mano draugėmis, baigiant kaimynystėje gyvenančiu katinu.
Pasirodo, likau viena lauke kaip karys. Ta, kuri neaišku kodėl ožiavosi. Vienu žodžiu, likau kvailės vietoje ir teko vieną vakarą pačiai nuleidus galvą kulniuoti pas vyrą į lovą. Dabar džiaugiuosi, kad žmogus turėjo tiek kantrybės su manimi ir išsaugojo santuoką. Na, kur aš būčiau viena nuėjusi su savo mamytės laikų šūkiais: „Aš plaunu, verdu, skalbiu“?
Šių laikų vyrai nebėra tie mėmės, kurie grįžę po darbo stovėdavo stovėdavo su buteliu alaus rankoje ir verkšlendavo draugeliams apie blogą žmoną... Pasirodo, šių laikų vyrai iš tų blogų ir apsileidusių žmonų greitai moka padaryti pavyzdines žmonas. Ar ne?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
