Man žinoma ir visa šio reikalo preliudija: kai namuose vis daugiau tylos, kai įtampą, tvyrančią tarp tavęs ir tavo vyro, beveik gali justi oda, kai viskas ir visada staiga tampa negerai. Ir nors giliai širdyje nujautei, kad viskas griūva, vis tiek tikėjaisi, kad tave ta neganda aplenks.
O juk beprotiškai mes vienas kitą mylėjom! Susitikom antrame kurse ir po pirmojo susitikimo beveik nesiskyrėm. Paskui susituokėm, atvertėm naują santykių lapą. Iš šalies daugumai atrodėm ideali šeima – abu dirbom, nesibardavom ir nekeldavom konfliktų viešumoje. Net išėję pasivaikščioti laikydavomės už rankų.
Tačiau visa tai buvo tik spektaklis, kurį vaidinome svetimiems. O tuo metu mūsų bendras gyvenimas pamažu, bet užtikrintai ritosi velniop ir tai žinojom tik mes dviese. Jo jausmai pamažu pradėjo blėsti, o manieji, atrodo, stiprėjo sulig kiekviena diena. Iš meilės lengvai užmerkdavau akis ir viską jam atleisdavau.
Jis matė mano atsidavimą ir pradėjo tuo tiesiog begėdiškai naudotis. Ne, rankos prieš mane nėra pakėlęs, bet subtilus psichologinis teroras tęsėsi keletą metų. Vos kas, tuoj pradėdavo grasinti, kad mane paliks. Tokį norą pabėgti galėdavo išprovokuoti bet kas, net neišplautas kavos puodelis.
Jis bene dešimt kartų išdidžiai tylėdamas pradėjo krautis daiktus, o aš nerasdavau vietos iš skausmo. Kai jau susiruošdavo išeiti, verkdavau, voliodavausi jam po kojomis ir maldaudavau pasilikti. Staugdavau koridoriuje, apsikabinusi kelius... žemindavausi, kol jis atsileisdavo ir maloningai sutikdavo „pabandyti dar kartą“.
Kelis kartus net gyvenom atskirai. Aš savo namuose, jis pas mamą kitame mieste. Skambindavau, prašydavau sugrįžti, atsiprašinėdavau, kol galų gale jis teikdavosi parsirasti į namus.
Tai tęsėsi, kol vieną kartą prieš metus pasakė – dabar rimtai apsisprendė. Mes skiriamės. Mūsų santuoka buvo klaida, jis tikrai galės susirasti ką nors geresnio. Tą naktį verkiau balsu ir pirmą kartą padėkojau Dievui, kad neturime vaikų. Jei ir jiems būtų reikėję tai ištverti...
Pusę metų vis bandžiau jį susigrąžinti. Žinojau, kad net nesusitvarkęs skyrybų dokumentų jis jau gyvena su kita moterimi, bet vis tiek rašydavau ir maldaudavau jį sugrįžti. Melsdavausi to prašydama.
Prisigalvodavau kvailiausių priežasčių, kad tik jis atvažiuotų. Sutikdavau net virti jam pietus ir klausytis, kaip sekasi su, pasak jo, „naująja meile“. Kęsdavau net kalbas apie tai, kokia ji lovoje, o jam išvažiavus ir palikus ant stalo purvinus indus, bliaudavau visą naktį.
Buvo sunku. Siaubingai. Bet vieną dieną visiškai netikėtai kažkas pasikeitė – mano viduje kažkas lyg nutrūko. Pajutau norą vėl puoštis ir žydėti. Pradėjau reaguoti į kitų vyrų žvilgsnius ir priimti komplimentus kaip savaime suprantamą dalyką, o ne patyčias. Pagaliau vėl pasijutau gyvenanti, vėl jaučiausi graži.
Ir tada – lyg žaibas iš giedro dangaus. Grįžusi po darbo namo radau jį lyg niekur nieko ramiausiai sėdintį ant sofos ir naršantį internete. Raktų nuo buto jis nebuvo man sugrąžinęs. Pamatęs mane džiaugsmingai pasisveikino, lyg niekur nieko. Lyg nebuvo išlėkęs iš namų ir gyvenęs su kita. Lyg nebuvo sugalvojęs nutraukti santykių, o mane įrašyti į nereikalingų sąrašus.
Įsiutau, kaip niekada gyvenime dar nebuvau įsiutusi, tiesiog negalėjau ramiai žiūrėti į jo savimi patenkintą snukį. Pirmą kartą gyvenime sukėliau tokį skandalą, kad net drebėjo langų stiklai. Išgrūdau jį lauk, o jo krepšius išmečiau į laiptinę.
Nuo mano reakcijos jis net loštelėjo. Tokio sutrikusio kaip tada jo dar nemačiau. Matyt, tikėjosi, kad apsiverksiu iš džiaugsmo ir priimsiu jį išskėstomis rankomis. O čia! Prisipažinsiu, tokio vidinio pasitenkinimo dar nebuvau jautusi.
Štai kaip viskas apsivertė. Dabar jis man kalba apie tai, kokia esu bloga, kad nenoriu išsaugoti šeimos. Nesupranta – man to jau nebereikia. Grasina ne amžiams mane palikti, o neduoti skyrybų ir vilkinti šitą reikalą, padedamas savo draugų teisininkų, kol aš apsigalvosiu.
O aš nebenoriu jo nei kūniškai, nei dvasiškai. Kol kabinausi jo, kaip skęstanti, jam manęs nereikėjo. Dabar, kai man nebereikia, staiga pasidariau labai svarbi.
Žmonės, žinantys mūsų situaciją, sako, kad mano užsispyrimas – tai dar nesibaigusios meilės požymis. Sako, kad noriu jį tiesiog nubausti už viską ir siūlo man gerai pagalvoti.
Bet aš jau viską nusprendžiau – daugiau neleisiu jam į save valytis kojų, nes turiu įtarimą. Jam ne tiek reikia manęs, kiek buvo įžeistas jo vyriškas ego. Negali susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebegalės manimi manipuliuoti. Tik tiek, o jokia meile čia nė iš tolo nekvepia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
