Gal net bus nuvarvinta ne viena graudulio ašara. Bet mano širdyje ši šventė nesuvirpins nė vienos jautrios stygos. Norėčiau jausti kažką daugiau nei buką palengvėjimą – Viešpatie, pagaliau jie išeina!
Bet negaliu. Negaliu nesidžiaugti, kad atėjo ta diena, kai šie dvyliktokai paliks gimnaziją ir daugiau man neteks jų matyti. Kentėjau dvejus ilgus lyg amžinybė metus. Sukandusi dantis, namuose liedama nuoskaudos ašaras ir kartkartėmis nurydama raminamųjų vaistų piliulę.
Dar niekada man nėra buvę taip sunku. Dar niekada nesu susidūrusi su tokiu atviru cinizmu, tinginyste ir begaline arogancija bei tėvų požiūriu – tu mokytoja, tu ir esi atsakinga, o mes nusiplauname rankas...
Paskutinis lašas, privertęs mane gerti vaistus, kaptelėjo pirmadienį, kone šventės išvakarėse. Kai paskambino vienos mergaitės mama ir pakeltu balsu pradėjo priekaištauti: esu siaubinga mokytoja, sužlugdžiusi jos dukters gyvenimą.
Mergaitė jaučia, kad anglų kalbos egzamino neišlaikė, jis pasirodė esąs neįkandamas, tad dabar teks pamiršti svajas apie prestižinę specialybę. Nes jie neturi tokių pinigų, kuriuos reikėtų suploti už mokslą.
Prisipažinsiu, išklausius tos mamos priekaištų, ašaros pilte pasipylė iš akių. Tokios nuoskaudos nesu jautusi jau seniai. Prisipažįstu, nors nesugebėjau rasti su šiais vaikais bendros kalbos, jų nesėkmės man nesvetimos. Vis tiek išgyveni žmogus, rūpiniesi.
Ne mažiau už mokinius lauki egzaminų rezultatų. Nesvarbu, kiek į tavo sielą spjaudyta, nesvarbu, kiek teko iškęsti, baigiantis dvyliktai klasei tikiesi, kad viskas tiems vaikams bus gerai.
Gal ir būčiau galėjusi priimti tuos žodžius ramiai, jei ne viena mažytė smulkmenėlė. Dienas, kada nelaimingąją panelę matydavau pamokose, galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Dažniau matydavau ją plasnojančią po miestelį draugų apsuptyje. Linksmą ir nerūpestingą, užtikrintą savimi ir savo gebėjimais.
Abejoju, ar to nežinojo skambinusi ir priekaištavusi jos mama.
Žinoma, kaltinti vien gimnaziją paliekančius vaikus būtų nesąžininga. Jie – šios sistemos vaisiai. Švietimo ministerijos pasėti, nesibaigiančių reformų užauginti... Tik štai ponams valdininkams nereikia skinti karčių vaisių ir jų ragauti. Ragaujame mes, mokytojai.
Neslėpsiu, dėl mokinio krepšelio į gimnaziją be mažiausios atrankos papuolė visi. Ir kas norėjo, ir kas nelabai, bet buvo įkalbėti mokytojų ir gimnazijos administracijos apdorotų tėvų. Laisvai pateko net tie, kurie nesugebėjo išlaikyti pagrindinio ugdymo žinių patikrinimo.
Kai kalbama apie krepšelio pinigus, net pats didžiausias tinginys tampa aukso vertės. Mokiniai visa tai žino. Jie puikiausiai supranta, kaip veikia ši sistema, todėl tikėtis iš jų nors mažiausios mokymosi motyvacijos ar pagarbos neverta.
Jau neatsimenu, kiek kartų tiesiog maldaudavau jų ateiti į pamokas, sutikusi gimnazijos koridoriuose. Juk užsienio kalbos valstybinį egzaminą pasirinko kone visi. Jau neatsimenu, kiek kartų dėl tų prašymų mokiniai ciniškai juokėsi man tiesiai į akis.
„Išlaikysim, ko jūs parinatės?“ – sušukdavo ir nukurnėdavo parūkyti už kampo.
Jau nepamenu, kiek kartų man, mokytojai, teko žemintis ir prašyti, kad ateitų nors atsiskaityti, jei jau nelanko pamokų. Ar kiek teko klausytis pretenzijų ir priekaištų, jei neapsikentusi paskambindavau tėvams ir pranešdavau seniai jų sūnaus ar dukros nemačiusi savo pamokoje.
„Ko jūs kišatės, ne jūsų reikalas, mano mamai giliai dzin, ar jums čia labiausiai reikia...“ – štai ką po to tekdavo išgirsti.
O jei tie jaunuoliai pasirodydavo pamokose, apie rimtą darbą galėjau tik pasvajoti. Pirmadieniais jie būdavo apsnūdę ir vangūs, nes visą savaitgalį svaigindavosi alkoholiu ir, kiek galėjau suprasti iš jų kalbų ir daugiareikšmių nutylėjimų, ne vien juo.
O penktadieniais jiems jau ne mokslai buvo galvoje. Mintys sukosi tik apie dar vieną laukiantį tūsą. Visas dėmesys sutelktas ne į mokymosi procesą, o į naujo ploto paieškas ir tuos, kurie dalyvaus penktadienio nakties linksmybėse.
Po Naujųjų metų jie negalėjo mokytis, nes tada galvose taip pat sukosi svarbesni dalykai – kaip čia greičiau gavus teises. Juk daugumos jau laukė rūpestingų tėvelių iš anksto supirkti plieniniai žirgai...
Laukiu nesulaukiu paskutinio skambučio kaip ženklo – pagaliau tas jausmas, kad esi niekas ir niekam tavęs nereikia, nuslops.
Ateis rugsėjo pirmoji, ateis kiti vaikai. Galbūt jie bus kitokie, nors vargiai begaliu to tikėtis. Juk sistema išliko ta pati. Tėvų abejingumas išliko toks pat gilus ir nesuvokiamas. Bet vis tiek tikiuosi, nes kas daugiau belieka? Tik išeiti pačiai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
