Mano vyro šeima pasiturinti – tėvas stambus ūkininkas, mama – miestelio mokytoja. Dėl profesijos ji jaučiasi tikra šviesuole, bet dažnai savo elgesiu primena turgaus bobą. Garsus balsas, platūs gestai, tvirta ir nepajudinama nuomonė.
Kai prisistačiau jai pirmą kartą, jos atsakymas buvo ne man, o mano vyrui: „Koks vardas? Balsas kaip pelės, nesupratau – ką ji pasakė?“
Pagalba virsdavo pažeminimu
Nepaisant to, kad akivaizdžiai manęs nemėgo, nuolat kviesdavosi mus su vyru į svečius. Dažni kvietimai pamažu tapo prievole, nes atsisakyti vyras nesugebėdavo.
Motinos kvietimus supratau kaip kontrolę. Kai atvykdavome, ji smulkiai išklausinėdavo vyro, ką paprastai valgome, ką ruošiu, ar turime už ką nusipirkti valgyti – tarsi būtume nedirbantys ar asocialūs!
Darbus turėjome mėgstamus. Aišku, uždirbom ne aukso krūvas. Jo tėvai visada buvo dosnūs, duodavo mums pinigų. Tai kad butą gražiau apstatytume, tai naujam televizoriui, tai prie atostogų bilietų prisidėdavo.
Kalbant apie būsimą pirkinį motina visada pabrėždavo: „Nedaug, bet vis kapeikėlė, žinau, kaip vargstat.“
O jau kai įsigydavome planuotą pirkinį, turėdavome atsiskaityti. Išklausinėdavo visų detalių ir visas jas sukritikuodavo.
Pavyzdžiui, tas nelemtas televizorius. Kokia ekrano įstrižainė? Kieno gamybos? Kokia spalva? Ir tada: „Siaubas, kaip jus ką nors matysit, kai toks dydis? Tai kaip čia atrodys, kad baltas? Gamintojas, tai pasakysiu, – jau geriau iš čiukčių būtumėt pirkę...“
Būčiau tų pinigų seniai neėmusi, bet ji kas kartą voką įkišdavo vyrui arba pervesdavo sumą tiesiai į jo sąskaitą. Kiek kartų sakiau, kad nepriimtų, kad mane tai žemina, o jis vis savo: „Taigi mama tik nori padėti, neatstumk jos, įsižeis.“
Apskritai, jei pasakydavau ką nors neigiamo apie jo mamą, laukdavo begaliniai pykčiai su vyru. Jam atrodė, kad aš su mama konkuruoju.
Bandžiau ir kitą taktiką – pamėginau tėvams įsiteikti. Sakoma, motinai reikia jos vaiką girti, o su tėvu truputį pakoketuoti, ir taip susidraugausi.
„Jis taip padeda namuose, ir tvarkomės kartu, ir buitį pasidalinam. Tikrai matosi, kad iš vaikystės gerų įpročių įgijęs“, – suokdavau aš. Veltui.
„Taip. Mano vaikas labai geras. Bet neturi vyras visų namų laikyt. Moteris turi daugiau stengtis. O mano vaikas geras“, – atkirsdavo ji.
Ar bereikia pridurti, kad „vaikui“ – 38 metai?! Toliau kalbėtis nebūdavo prasmės, aš visada likdavau ta blogietė, kuri neverda pakankamai uogienių ir dvi valandas gaminusi virtuvėje nepasisiūlo dar ir indų išplauti.
O tėvą kalbinti nebuvo jokios prasmės. Buvo ir iki šiol yra bebalsis ir bevalis – jis išlaiko namus, bet juos valdo žmona.
Po konflikto nutarė išsikraustyti
Santuokoje gyvenant penktus metus su vyru pykomės vis daugiau – jutau, kad artėjame prie skyrybų. Vieno konflikto metu jis nesusivaldė – visada buvęs toks ramus, staiga tapo agresyvus, net panaudojo jėgą taip, kaip nederėjo. Nebuvau jo tokio mačiusi, bet dėl konfliktų abu buvome kaip nesavi.
Tiesiog kai kurie jo bruožai iš malonių virto kankinančiais. Santykių pradžioje mane žavėjo tai, kaip jam nuolat manęs reikia, koks prieraišus jis yra. Bet paskui prieraišumas virto verkšlenimu – net dėl tokių niekų kaip pusvalandis, kurį užtrukdavau darbe. Verkšlenimas virto kontrole, o kontrolė – agresija.
Po to atsitikimo nutariau kurį laiką pagyventi atskirai. Tos savaitės savaitgalį buvome pažadėję praleisti pas jo tėvus. Buvau tikra, kad jis jiems nepasakė apie tai, jog neatvyksiu. Kaip bebūtų su manimi pasielgęs, nenorėjau tų pačių tėvų akyse atrodyti kaip nusikaltėlė, kuri dingsta be žodžių. Tad po poros dienų paskambinau jo tėvui.
Kaip ir spėjau, vyras nebuvo jam nieko pasakojęs. Trumpai papasakojau situaciją, paaiškinau, kodėl neatvyksiu ir kad nežinau, kaip viskas spręsis toliau.
„Viską suprantu, – atsakė tėvas. – Gaila, kad šitaip, bet tikrai žinau, koks sunkus kartais gali būti jo charakteris.“
Dar truputį pašnekėjome ir už sūnų jis kone atsiprašė. Tačiau pasikalbėti su motina pasiūlė pačiai. Jau skambindama jai jaučiau, kad geruoju nesibaigs.
Viduje ėmė siutas dėl to, kad vyras neturėjo drąsos net savo šeimai pasakyti, kas nutiko ir kodėl nepasirodysiu. Per daug esu padorus žmogus, kad būčiau dingusi be pranešimo – o vertėjo.
Skambutis padėjo tašką
Kai jai paskambinau, atsiliepė geležiniu „klausau“. Ir kai pasakiau, kad noriu su ja pasikalbėti, tą „klausau“ pakartojo, tik pikčiau. Dėl to pamaniau, jog negirdi. Pasakiau dar sykį, kad noriu su ja pasikalbėti.
„Klausau!!!“ – jau užbaubė ji.
Ramiai paaiškinau, kad taip išėjo, jog dėl įvairių nesklandumų man teko kuriam laikui išeiti, kad šiuo metu gyvename atskirai ir turiu daug ką apgalvoti, kad jau seniai nesutarėme. Norėjau su ja „išlyginti“ santykius, todėl pasakiau, jog esu už viską jai dėkinga ir viliuosi, liksime teigiamai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu.
Po to buvo ilga tyla. Jau maniau, kažkas nutiko telefonui. O tada ji pratrūko...
Išsakė viską, ką jau buvau girdėjusi anksčiau ir tai, ką tik įtariau ją manant. Kad ji pasitikėjo manimi, įsileido į savo šeimą, laimino savo sūnaus norą susidėti su tokia jam neįprasta mergina, o aš jį išmečiau kaip šiukšlę.
Ji neklausė mano kalbų apie „laiką susivokti“ – kalbėjo taip, lyg viskas jau būtų nuspręsta. Sakė, kad išėjusi nebegrįšiu ir kad nuo pat pradžių žinojo, kokia aš sukta.
Šnekėjo tokias bjaurystes ir tokiu tonu, kad man net sprandas užkaito ir pasidarė negera. Plūdosi, jog tas mano tylus pelės balselis nuo pat pradžių nežadėjo nieko gera – neva, tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Tyčiojosi, kad kai mano žodyno dažniausi žodžiai „ačiū“ ir „atsiprašau“, tai tik parodo, kokia esu bestuburė.
Prišnekėjo visokių šlykštynių, o tada išpylė: „Nemyli mano vaiko, nenori su juo gyventi, todėl prašau daugiau niekada man neskambinti.“
Ir padėjo ragelį. Man pasidarė taip bloga, kad iki šiol prisimenu.
Su vyru galiausiai išsiskyrėme. Žinoma, ne dėl anytos kaltės, bet jos elgesys visus tuos metus, o ypač – paskutinis mūsų pokalbis tikrai nepadėjo. Keista, bet ne vyro elgesys dieną prieš, o būtent tas pokalbis buvo tarsi santuokos taškas. Iki dabar man galvoje sukasi visi tie žodžiai.
Džiaugiuosi bent tuo, kad ši patirtis mane tikrai užgrūdino. Atsigavusi po skyrybų ir išsilaižiusi žaizdas dėl vyro, supratau viena – juk aš esu suaugusi! Gal skamba keistai, bet iš tiesų ji savo bendravimu sugebėdavo priversti mane jaustis vaiku. Tačiau juk nieks neprivers, jei nesileisi. Aiškiai tą supratau.
Esu suaugusi moteris ir negaliu kitai moteriškei, kas ji bebūtų, leisti mane žeminti. Daugiau niekada. Pamoką išmokau ir dabar su visomis moterimis, kurios turi ar mano turinčios man įtakos, kalbu žemesniu tonu ir kiek garsesniu balsu. Naudoju tai kaip ženklą, kad nesileisiu mindoma. Ir žinot ką? Veikia.
Turiu pasakyti, kad kai su kitomis išsiskyrusiomis draugėmis juokaudamos bandome rasti skyrybų privalumų, pagrindinis visada būna „nebeturiu anytos“. Todėl dabar susitikinėdama su vyru visada pasidomiu, ar labai artimi jo santykiai su motina. Juokai juokais, bet tokios raganos gali apnuodyti protą. Nesileiskit jų taršomos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
