Tai nutiko 2003 metų vasarą. Mano 72 metų močiutė gulėjo Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Buvo susilaužiusi koją. Ilgai negijo lūžis, nes močiutė sirgo cukriniu diabetu. Kaip tik tą vasarą baigiau 12 klasių ir dažnai važinėjau į Vilnių dėl būsimųjų studijų.
Mane, paprastą provincialę, dokumentų tvarkymas, važinėjimas su troleibusais vardan studijų ir tas didmiesčio ritmas, prie kurio nebuvau pratusi, tikrai išvargindavo. Bet dažnai (po kelis kartus) užbėgdavau ir pas močiutę į ligoninę. Tai kažką užnešdavau, tai pabūdavau prie jos.
Mačiau, kaip jos raukšlėtame veide nebespindėjo akys kaip kadaise, kai buvau vaikas. Nedžiugino jos ir anūkės bučinys į skruostą.
Skaudu buvo matyti vienintelę gyvą, bet pasiligojusia senolę. Skaudu buvo, kad negaliu apkabinti ir išvysti džiaugsmo jos akyse kaip kadaise. O ji mylėjo mus, savo anūkus. Ne vieną turėjo, tik tie, kurie suaugo, išsilakstė savo gyvenimo keliais, o kurie mažesni – tie priklausė nuo tėvų malonės. Tad pasiligojusi sengalvėlė nelabai buvo lankoma. Aš ją mylėjau ir dėkoju likimui, kad bent jau paskutinėmis dienomis galėjau ją pamatyti.
Nežinia, ar tai stiprus ryšys, ar kažkokia nuojauta buvo, bet savaitę prieš močiutės mirtį sapnavau keistą sapną...
Nuvažiuoju su tėvais į kaimą jos aplankyti, o ji kaip visada – pasitinka mus priruošusi gausius pietus, išsiplovusi padlagą (kaime taip vadino grindis) ir nuoširdžiai šypsodamasi, pasiruošusi išbučiuoti visus šeimos narius. Bet pabučiavusi ji dar mane ir pakėlė. Aš sutrikau. Juk jau buvau suaugusi. Ir paprašiau, kad daugiau manęs nekeltų. Juk šonus maudžia, o inkstuose – akmenys, kartais sukeliantys kankinančius skausmus... Ir pabudau iš sapno.
Lygiai po savaitės pritrenkė žinia, kad mano vienintelė močiutė numirė. Ir numirė nuo inkstų nepakankamumo, apie kurį lig tol nė kalbos nebuvo.
Sapną buvau papasakojusi tik savo mamai. Nepasakojau daugiau niekam, nes neteikiau jam daug reikšmės. Ir tik po močiutės mirties su mama giminaičiams papasakojom, ką buvau susapnavusi. Visi nusprendė, kad tarp manęs ir jos buvo stiprus ryšys. Ir tikrai buvo... Aš ją labai mylėjau.
Ir dabar, praėjus trylikai metų, kas vasarą vis dar prisimenu, kokį ženklą buvau gavusi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
