Kol kas aš jiems esu pati geriausia mama. Nors vakar norėjau nupirkti braškių ir supratusi, kad po visų būtinų pirkinių man neužteks tokiai prabangai pinigų, neužteks tų dviejų eurų, tyliai paklausiau: „Gal kitą kartą?“ Žmonės žiūrėjo į mus su gailesčiu. Vaikai, to nepastebėdami, draugiškai man atsakė: „Gerai mamyte. Kitą kartą.“ O aš norėjau prasmegti skradžiai žemę iš gėdos ir skausmo.
Paskui vakare dukra atnešė tą atviruką ir mano širdis tiesiog subyrėjo į smulkias šukeles. Kol kas aš jiems esu pati geriausia mama, nors, žiemą sumokėjusi paskolą už butą, mokesčius už komunalines paslaugas, telefoną ir internetą, aš porą savaičių turėdavau rodyti išradingumo stebuklus, galvodama, ką čia nauja pagaminti iš tų vienintelių įperkamų makaronų.
Kol kas jiems esu geriausia pasaulyje mama, nors dėl mano bejėgiškumo vaikai nevažiavo į ekskursiją zoologijos sode, nes nesugebėjau sukrapštyti reikiamos sumos.
Jie nežino, kad kartais naktį tyliai sustoju prie jų lovelių ir mintyse atsiprašinėju, rydama ašaras. Atleiskite man, kad esu nevykėlė. Kad nesugebu suteikti jums tokio gyvenimo, kurio tikrai esate verti. Atleiskite, kad nesugebėjau išlaikyti santykių su jūsų tėvu, o dabar nesugebu išsireikalauti alimentų.
Atleiskite, kad per atostogas mes negalėsime nuvažiuoti pas babytę, nes babytės jau nebėra. Ir mūsų mylimos sodybos nebėra, pardavėm ją, kad galėčiau apmokėti susikaupusias skolas, o naujų šeimininkų (tegul ir artimų giminaičių) sodyboje mes nepageidaujami.
Kol kas esu geriausia pasaulyje mama, nors nesugebu net nusivežti jūsų prie jūros – iki šiol nesate jos matę. Kol kas esu geriausia pasaulyje mama, nors mano atostogų taupyklėje vos 150 eurų, kuriuos teks pakloti už mašinos remontą ir draudimą.
Ne, savęs aš nesigailiu. Studentaudama laisvai galėjau gyventi pusbadžiu ir nesiskundžiau, o ir figūrai tai išėjo į naudą. Dabar, jei būčiau viena, išsiversčiau su tuo, ką turiu. Tačiau juk esu atsakinga už du mažus žmogučius ir jų poreikius. O nesugebu net uždirbti sumautoms pirmosioms braškėms.
Jei galvojate, kad esu silpna verksnė, laukianti, kol viskas bus atnešta ant padėkliuko, ir keiksnojanti valstybę, neduodančią man vieno ar kito, jūs labai klystate. Jei taip manote, niekada nebuvote susidūrę su vienišos mamos realybe.
Nežinote, kaip kabinuosi į gyvenimą dėl savo vaikų. Nežinote, į kiek uždarytų durų man teko belstis. Nežinote, kiek kartų atėjus į darbo pokalbį, vos sužinoję, kad viena auginu du vaikus, mane tikrąja to žodžio prasme nemandagiai išprašė lauk, net nepažadėję paskambinti.
Turiu aukštojo mokslo diplomą, tačiau jis dulka stalčiuje. Nebijojau susitepti rankų ir pamiršti, kokia esu išsilavinusi, kai reikėjo uždirbti daugiau pinigų. Dirbu sunkiai, derinu du darbus ir džiaugiuosi, kad mažame miestelyje man pavyko susirasti jų net ne vieną, o du. Tik sudėjus visas pajamas ir išlaidas vis tiek išeina didelis šnipštas.
Kasryt keliuosi penktą, kad visur suspėčiau, o gulu po dvyliktos nakties. Kartais vakarais vos pavelku ištinusias kojas, bet prisiekiu – išsilieju tik dabar ir tik čia. Mano vaikai niekada nėra matę manęs verkiančios, nėra matę manęs palūžusios.
Visas sielvartas, visa juoda neviltis, noras imti ir tiesiog nuleisti rankas – visa tai lieka už jų kambario durų. Leidžiu sau išsistaugti tik tada, kai jie negirdi.
Jei manote, kad esu silpna, verkšlenanti būtybė, tai žinokit – kai mano vyras pasakė, kad išeina ir mus palieka, kai dingo iš mūsų gyvenimo, palikęs tik paskolą už butą ir skolas, nenuvarvinau nė ašarėlės. Nelaksčiau pas drauges, ieškodama paguodos. Nepradėjau į pasaulį žiūrėti pro butelio dugną, nors kartais net rankos drebėdavo, kaip norėdavau prisigerti ir nors vienam vakarui pamiršti viską aplink.
Vaikams tuo metu buvo sunkiau nei man, todėl visą save atidaviau, kad sušvelninčiau jų skausmą. Į savąjį nusispjoviau. Ištverdavau klausimus: „O kada grįš tėvelis?“
Ištverdavau jų vilties, o paskui – sielvarto kupinus žvilgsnius, kai atidarius duris už jų stovėdavo koks kitas svečias, nes aplankyti pažadėjęs tėvelis taip ir nepasirodydavo.
Sugebėjau išlaikyti jų tikėjimą, kad tėtis nėra visiškas niekšas, tiesiog taip išėjo. Taip, kartais būna, kad mes prarandame mylimus žmones. Sugebėjau įtikinti vaikus, kad jie dėl to nekalti. Neauginau jų širdelėse nuoskaudos ir pagiežos mus išdavusiam žmogui, leidau ir toliau jį tyliai mylėti, nors pati puikiai žinau – jis nevertas nė šimtosios, nė tūkstantosios tos meilės dalies.
Nesu silpna, po velnių, tikrai nesu.
Bet dabar žiūriu į tą atviruką ir užduodu sau paprastą atvirą klausimą – kiek laiko man dar liko iki tos baisios akimirkos, kai vaikai pradės suprasti – ne tokia jau ir tobula ta jų mama, jei kiti vaikai gyvena kur kas geriau.
Kiek laiko liko, kol jie supras – mama yra nevykėlė? Pradės manęs šalintis, o paskui ir tyliai nekęsti. Kiek laiko pareis, kol jie supras, kad nenormalu negalėti nupirkti kilogramo braškių ir apsimesti, kad viskas gerai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
