Mano vyras šiuo metu dirba Škotijoje. Vykome su dukrele (vaikui 2 metukai ir 8 mėnesiai) jo aplankyti. Vieną dieną žaidimų aikštelėje įvyko nelaimė – dukrytė čiuožė žemyn nuo gan aukštos čiuožyklos-tunelio (žr. nuotrauką). Jai jau ėmus leistis, netikėtai į tunelio apačią įšoko maždaug 6-7 metų berniukas ir mūsų dukrytė trenkėsi veiduku jam į kaktą.
Smūgio būta stipraus. Berniukas nenukentėjo, tačiau mūsų mergytei kaipmat ėmė bėgti kraujas iš nosies, netrukus nosytė ėmė tinti. Žmonės iškvietė greitąją pagalbą, atvažiavę medikai apžiūrėjo, įsitikino, kad nesutrenkta galvytė ir nuvežė į artimiausią ligoninę, kurioje yra traumų skyrius.
Ten seselė pasiteiravo mergaitės vardo, pavardės, gimimo datos ir adreso, neprašė jokių dokumentų. Tada mes laukėme, kaip manėme, gydytojo, bet tesulaukėme seselės.
Ji nusivedė mus į savo kabinetą, paprašė dukrytės kvėpuoti tai pro vieną, tai pro kitą nosies landą, žvilgtelėjo į abi nosies landas ir pasakė, kad dabar nosytė ėmė tinti ir rentgeno nuotrauka nebus daroma, nes tinimas trukdys pamatyti, kaip yra iš tikrųjų.
Kai pasiteiravome, ar vaiką apžiūrės gydytojas, seselė pasakė, kad po savaitės ar dviejų sulauksime laiško su siuntimu pas LOR gydytoją kitoje ligoninėje, ir jei ten nuvykus gydytojui nosytė pasirodys (vizualiai apžiūrėjus) tiesi, rentgeno nuotrauka nebus daroma ir jokio gydymo neprireiksią. Jokių vaistų tinimui, sumušimui gydyti, tik pasiūlymas duoti paracetamolio, jei vaikas skųsis skausmu.
Nors po kelių valandų dukrytė atsigavo ir pralinksmėjo, jos nosytė ir veidukas vis labiau tino, kitą dieną vaikas buvo nebepanašus į save – viena akytė užburkusi, veidukas išpurtęs, pradėjo matytis kraujosruvos.
Man buvo labai neramu dėl vaiko, norėjau, kad būtų padaryta rentgeno nuotrauka ir bent būtų aišku, ar kaulas lūžęs, ar ne. Tad kitą dieną važiavome visų pirma į tą pačią ligoninę prašyti rentgeno – siūliausi ir sumokėti, tačiau atsimušiau į tą patį pažadą atsiųsti siuntimą pas LOR gydytoją po poros savaičių.
Ligoninės priimamasis nei tądien, nei sumušimo dieną neatrodė perpildytas, koridoriai tušti, darbuotojai neskubantys, tylu, ramu. Rentgeno kabinetas visai šalia priimamojo. Gydytojo mes ten taip ir nesutikome, atrodė, kad visą apžiūrą atlieka ir sprendimus priima seselės.
Tada vykome į artimiausias poliklinikas (angl. surgeries), ten sužinojome, kad gydytojas taip pat gali tik apžiūrėti, tačiau rentgeno kabineto poliklinikos neturi, o su gydytojo siuntimu rentgeno tyrimo sulauksime geriausiu atveju po savaitės.
Tada dar mėginome ieškotis privačios poliklinikos, bet vien gydytojo siuntimas rentgenui ir paties tyrimo kaina kartu sudėjus buvo tokia pati, kaip skubaus skrydžio namo, ir visa tai buvo žadama atlikti geriausiu atveju per dvi dienas, tačiau iki to dar reikėtų išlaukti visą savaitgalį.
Nusprendėme grįžti į Lietuvą.
Atskridome vėlų sekmadienio vakarą, pirmadienio rytą jau skambinau į mūsų (Antakalnio) polikliniką. Registratorė pasiteiravo, kada įvyko trauma, ir paaiškino, kad jei kreipiamasi pirmą parą po traumos, vaikas iškart siunčiamas pas gydytoją traumatologą, o mus užregistravo pas šeimos gydytoją.
Nors tądien vietų jau nebebuvo, bet buvome priimtos papildomai. Po 2 valandų jau buvome šeimos gydytojos kabinete, ji vos mus pamačiusi ir išgirdusi, kad vaikas stipriai sumušė nosytę, skyrė rentgeno tyrimą. Rentgeno tyrimo išvadą gavome praėjus maždaug 15 min. po nuotraukos padarymo. Buvo parašyta, kad matomas nosies kaulo lūžimas.
Vos gavusi šią išvadą, šeimos gydytoja nukreipė mus pas LOR gydytoją, seselė skambino į LOR kabinetą ir prašė, kad priimtų vaiką papildomai, nes vietų jau nebebuvo, lyg jai pačiai būtų asmeniškai rūpėjusi skubi mano vaiko apžiūra.
LOR gydytoja mus priėmė savo pietų pertraukos metu, apžiūrėjo vaiko nosytę su tam skirtu prietaisu, apčiuopė galvytę, kitus veido kauliukus, įvertino simetriją, apžiūrėjo, ar nepažeista nosies pertvara, man parodė rentgeno nuotrauką ir ją paaiškino, skyrė vaistų, mažinančių tinimą, kad vaikui būtų lengviau kvėpuoti, paskyrė laiką ateiti po savaitės – pažiūrėti, kaip mergaitė gyja.
Visą šią pagalbą gavome nemokamai eilinėje Vilniaus poliklinikoje, ne kokiame privačiame medicinos centre. Užtrukome maždaug 2 valandas. Jei trauma būtų įvykusi Lietuvoje, esu tikra, kad ligoninės traumatologijos skyriuje vaiką būtų nedelsiant apžiūrėjęs gydytojas, o rentgeno nuotrauka padaryta tuojau pat.
Nors mano išsilavinimas ir profesija nė kiek nesusiję su medicina, škotų paaiškinimas, kad rentgeno tyrimo negalima atlikti dėl tinimo, man pasirodė keistas – juk rentgeno spinduliai turėtų eiti kiaurai minkštuosius audinius ir atvaizduoti tik kaulines struktūras, tiesa?
Kaip bebūtų, Lietuvoje mes patekome pas gydytoją, kai visose trijose Škotijos sveikatos priežiūros įstaigose tokia laimė mums nenusišypsojo ir vaiko sveikata buvo seselių rankose (neturiu nieko prieš seseles, tačiau visi suprantame, kad sprendimus dėl gydymo turi priimti gydytojas. Bent jau pas mus taip manyti atrodo logiška ir mes nė nesusimąstydami to tikimės).
Čia pagalba mums buvo suteikta nedelsiant, o Škotijoje ji kažkodėl buvo atidėta, tai sukėlė abejonių ir tos pagalbos veiksmingumu, ir adekvatumu ir paskatino anksčiau grįžti namo.
Čia jaučiau, kad mano vaikas asmeniškai rūpi visiems medikams, kurie jį apžiūrėjo, o Škotijoje atsimušėme į mandagiai ir besišypsant užtrenktas rentgeno ir gydytojų kabinetų duris.
Čia vaikui buvo nedelsiant paskirti ir tuojau pat atlikti tyrimai, išrašyti vaistai, numatyta tolesnė gijimo priežiūra, nors į polikliniką kreipėmės bendra tvarka, nieko neprašėme, neįtikinėjome, tuo labiau nepapirkinėjome. Tiesiog tokia ta mūsų bendra tvarka – orientuota į žmogų, atsižvelgianti į atvejo sunkumą, skubumą.
Apibendrindama noriu pasakyti, kad šiuo konkrečiu mūsų atveju (o ir visada anksčiau) Lietuvos medikai padarė viską, ką galėjo, kad mano vaikas būtų išsamiai apžiūrėtas, ištirtas ir, jei reikia, gydomas, o škotai apsiribojo įvertinimu „iš akies“.
Jau nekalbu apie motinos nerimą dėl galimai netinkamo gydymo ir visų skausmą dėl sužaloto vaiko veido.
Nežinantiems noriu paminėti, kad Škotijoje, kaip ir visoje Didžiojoje Britanijoje, pediatras yra tik ligoninėse pasitaikanti retenybė, o įprastose poliklinikose ir nespecializuotose ligoninėse vaikams ligas diagnozuoja ir gydo suaugusiųjų gydytojai.
Čia mes turime medikus, kurie specializuojasi būtent vaikų gydymo srityje. Vadinasi, čia pripažįstama, kad vaikui reikalinga ypatinga priežiūra.
Toks mūsų nutikimas. Kodėl tai pasakoju?
Dažnai girdžiu, kad lietuviai skundžiasi mūsų gydytojais, sveikatos priežiūros sistema. O aš dėkoju Dievui ir visiems angelams už Lietuvos medikus, už mūsų sveikatos priežiūros įstaigas ir sistemą, kuri leidžia adekvačiai greitai suteikti visapusę pagalbą, ypač kai ji tikrai būtina.
Visus tuos metus, kiek auginu mūsų dukrelę, mūsų medikai čia mumis rūpinosi geriausiai, kaip tik galima. Šįkart su palengvėjimu įsitikinau, kad tikrai tebesirūpina. Turiu draugų ir pažįstamų Didžiojoje Britanijoje, kurie tokia gera patirtimi pasidžiaugti negalėtų.
Žinoma, tam yra objektyvios priežastys, tarkim, didelė populiacija ir neproporcingai mažas sveikatos priežiūros sistemos finansavimas, gydytojų trūkumas, kurį bandoma kompensuoti seselių personalu, gal ir kitoks požiūris į ligas ir gydymą.
Bet šis mano rašinys ne apie tai – tiesiog noriu padėkoti Lietuvos medikams už tai, kad jie yra, kad suteikia visą reikalingą pagalbą, kad nepalieka likimo valioje ir netenka eksperimentuoti, užsiiminėjant savigyda. Augindama vaiką Lietuvoje jaučiuosi visiškai saugiai ir esu rami dėl dukros sveikatos priežiūros kokybės, nors nevaikštome į privačias klinikas ir pasikliauname valstybės draudimu.
Noriu paraginti lietuvaičius susimąstyti apie tai, kiek gero yra mūsų medicinoje. Galbūt kartais reikia išvykti svetur, kad įvertintume tai, kas namuose atrodo savaime suprantama. Na ir kas, kad reikia kelias minutes ar valandas praleisti eilėse prie kabinetų – bet čia esu tikra, kad galiausiai pagalba bus suteikta ir visiškai nemokamai.
Tad mylėkime ir gerbkime savo medikus, jie tikrai to verti. Ir, kaip sako mano Anglijoje gyvenanti draugė, tegu Lietuva niekada nepasiekia tų europietiškų medicinos standartų, į kuriuos nuolat taip lygiuojamės. Bent jau britiškus sveikatos priežiūros standartus mes pranokstame šimteriopiai.
Už tai – nuoširdžiai ačiū Lietuvos medikams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
