Jie manęs taip ilgai laukė, dėjo tiek daug vilčių, kad visą mano gyvenimą suplanavo dar man tebetūnant mamos pilve. Žinoma, jie mane mylėjo, bet ir norėjo kontroliuoti kiekvieną žingsnį.
Vaikystėje kažkaip pavykdavo išvengti minčių apie tą kasdien patiriamą spaudimą. Tik vėliau, paaugusi pradėjau žvalgytis į kitus vaikus, lyginti jų nerūpestingas dienas su savo dienomis, griežtai suskirstytomis pagal dienotvarkę.
Jokių protesto akcijų nepradėjau, buvau išauklėta – elkis taip, kad tėvai tavimi galėtų didžiuotis. Turėjau būti tobula visur, kad tik nenuvilčiau mylinčių tėvų.
Galų gale baigiau gimnaziją, bet tik tam, kad tapčiau pavyzdinga studente. Profesiją man, be abejonės, išrinko tėvai. Į mano norą po gimnazijos baigimo nors metams įsidarbinti kad ir padavėja, pasimokyti gyventi savarankiškai ir apsispręsti, ko noriu aš pati, negalėjo būti nė kalbos. Tėvai taip laukė, kad tapčiau studente... Ir vėl pasidaviau.
Nebuvo net kalbos apie tai, kad galėčiau gyventi bendrabutyje – tėvai išnuomojo butą, neleido susirasti darbo. Nedalyvavau kurso krikštynose ir jokiuose susiėjimuose, nes buvau tai pažadėjusi tėvams. Tikslas buvo vienas – puikiai baigti pirmąjį kursą.
Tik nejaučiau jokio džiaugsmo. Vis dažniau kankindavo slogi nuotaika ir vienatvė. Susidarė toks įspūdis, kad ne gyvenu, o tik vaidinu gyvenimą pagal kitų žmonių parašytą scenarijų.
O paskui mano liūdnas gyvenimas dar labiau susijaukė. Įsimylėjau. Bet kai parvažiavusi namo atostogoms prasitariau mamai apie savo jausmus, pamačiau jos veide tokį siaubą, kad man tikrąją to žodžio prasme pasidarė baisu dėl jos sveikatos.
Paskui teko išklausyti paskaitą „Kaip merginos pačios sau susigadina gyvenimą, kokia dar meilė, kai turi baigti mokslus?“ Mama vis primindavo, kiek daug jie su tėčiu yra dėl manęs padarę, kiek daug paaukoję. Nebuvo dienos, kad neišgirsčiau kalbų ta tema. Po mėnesio mane kankino tokia kaltė prieš tėvus, kad ir jiems, ir sau pažadėjau jokių santykių su niekuo nepradėti.
Taip ir dūsavau trejus metus. Tikėjausi, kad sumauta meilė vieną dieną ims ir išgaruos be pėdsakų, o ji nesibaigė ir gana. Kaip dūsavau dėl jo pirmame kurse, taip ir ketvirtame.
Skaudžiausias smūgis manęs laukė šią žiemą – jis susirado mylimąją. Jie atrodė kartu tokie laimingi, tokie švytintys. Širdis plyšo, matant juodu apsikabinusius.
Vieną dieną išsipasakojau viską savo vienintelei draugei, su kuria nejučiomis suartėjau ir su kuria gana daug laiko leisdavom kartu. Turėjau kažkam išsikalbėti.
Nes tėvams terūpėjo, ar aš gerai mokausi, kaip gavusi diplomą vėl sugrįšiu gyventi į namus ir mes vėl būsime laiminga šeima. Jie net pradėjo per pažįstamus ieškoti man darbo.
Apie tai draugei taip pat išsipasakojau. Draugė išklausė ir pažiūrėjo į mane su didžiausiu gailesčiu. O paskui pasakė dalyką, nuo kurio mano pasaulis apvirto aukštyn kojomis.
„Tu jam visą laiką patikai, bet kiek žmogus gali laukti? Iš esmės tu pati ir kalta, kad viskas šitaip baigėsi, suauk pagaliau“, – tai ji ištarė beveik su pasibjaurėjimu. Nuskambėjo kaip antausis, bet dabar suprantu – ir gerai. Man reikėjo gero antausio, kad pabusčiau.
Verkiau pusę nakties. O kitą rytą gerdama kavą kuo aiškiausiai suvokiau – toliau taip tęstis negali. Negaliu ir nenoriu daugiau gyventi vien tėvų viltimis ir pagal jų numatytą įvykių eigą. Visą laiką stengiausi jų nenuvilti, būti gera duktė, o štai ką gavau: mokausi tai, kas man visiškai nepatinka, horizonte šmėžuoja tolesnis gyvenimas nuolat kontroliuojamai tėvų, darbas, kurio tikrai nekęsiu, ir greičiausiai vienatvė.
Vieną žmogų, su kuriuo gal būtų kažkas pavykę, jau praradau. Ir taip dabar kankinsiuosi svarstydama, o kas būtų buvę, jei būtų buvę. Gal mes būtume netikę vienas kitam ir išsiskyrę, o gal laimingai nugyvenę visą gyvenimą.
Skaudžiausia buvo suvokti, kad esu chroniškai priklausoma nuo savo tėvų. Nesu dirbusi, gyvenu iš jų duodamų pinigų. Užstrigau priklausomybėje, kaltėje ir savo baimėse.
Nusprendžiau žengti ryžtingą žingsnį. Pokalbis su tėvais buvo sunkus. Mamai pasakiau, kad neketinu gavusi diplomą grįžti į namus ir pradėti dirbti ten, kur manęs jau laukia, bet su drauge važiuosiu vasarai į Kiprą dirbti. Kaip buvo galima įsivaizduoti, kilo neregėta isterija. Susinervino taip, kad net sustreikavo širdis.
Buvo labai jos gaila, vėl pradėjau jaustis bloga dukra, bet šį kartą nepasiduosiu.
O mano mylimasis šią vasarą tuokiasi. Kartais, kai naktimis negaliu užmigti, galvoju, kaip jis ir jo mylimoji atrodys žengdami prie altoriaus, ką tuo metu jaus.
„O ten galėjai būti ir tu“, – primenu sau. Ir kai kaltė prieš tėvus pasidaro sunkiai pakeliama, visada tai prisimenu ir pasidaro lengviau. Daugiau nenoriu prarasti nė vienos galimybės. Tiesiog noriu gyventi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
