Kai susipykau su savo mergina ir nusprendėme santykiuose padaryti pertrauką, priėjau prie jos. Užkalbinau. O ji sutriko ir nusišypsojusi nuėjo. Nieko nesakiusi. Bet nuo tos akimirkos mačiau, kad koridoriuose mūsų žvilgsniai susitinka.
Ne, tai nėra mokyklinuko rašinys apie pirmą meilę. Tai buvo pradžia. Buvau vyresnis 4 metais. Vis nenutraukiau senųjų santykių. Bet kartą pamačiau ją sėdinčią vieną mokyklos koridoriuje. Kas retai nutikdavo – ji nuolat būdavo apsupta žmonių. Nuo tada ir prasidėjo viskas.
Pasisveikinimai prasilenkiant. Iš jos draugės išpeštas manosios simpatijos numeris. Žinutės. Tuo metu dar buvo populiarus „One.lt“. Per šį portalą pasikviečiau ją į draugus, užmiršęs ištrinti visas nuotraukas su savo „nevisai ex“. Kitą kartą prie jos priėjęs sulaukiau kandžių replikų. Žinoma, jai besišypsant.
Nuolat kibirkščiuodavom. Aš jai žodį, ji man – du. Kaip maži vaikai pykomės velniai žino dėl ko. Galiausiai, atėjo laikas man baigti mokyklą. Bet prieš tai – išleistuvės.
Draugystę slėpė ne šiaip sau
Įsivaizduokit simpatijos reakciją, kai atėjusi manęs pasveikint per išleistuves ji pamatė, kaip sveikinti eina ir mano „yra nėra“ mergina. Nebuvo skandalo. Tik tyla. Neatrašinėjimai.
Kai įstojau į universitetą, nebeturėjau galimybės su ja lyg niekur nieko prasilenkti koridoriuje. Kartą jai parašęs sulaukiau atsakymo. Pasakiau, kokie apgailėtini mano santykiai buvo, ir kad tikrai viskas baigta. Susitikom. Paėmiau jos ranką. Jos ranka buvo švelniausias kada liestas dalykas.
Susitikinėjome slapta, nes jos šeima buvo nusiteikusi prieš mūsų santykius. Kur tik mes nesislėpėme. Apie ką mes tik nekalbėjome. Vieną vakarą ją pabučiavau. Jai tai buvo pirmas bučinys. Negalėjau tuo patikėt, nes jai tuomet buvo 15, o visi žinom, kad tokių metų merginos tikrai jau ne pirmais bučiniais užsiima. O ji buvo kitokia.
Bet nuolat ją skaudinau. Prikaišiojau, kad ji jauna. Kad dar mokosi. Kad išeina su draugais – nesvarbu, kad tik per šventes. Kai pas ją atvažiavo draugai netikėtai pasveikinti su gimtadieniu ir ji paprašė susitikt vėliau (nes gi draugavom slaptai), su ja elgiausi šaltai, ignoravau. Vėliau atvažiavęs numečiau dovaną ir šaltai apkabinęs pasveikinau su tuo jos lauktuoju 16 gimtadieniu. Ji net tada nepyko.
Nepyko ir kai nuolat ant jos šaukdavau dėl mažiausių nesąmonių. Nepyko, iki kol bežiūrėdama mūsų nuotraukas mano telefone nepamatė iššokusios žinutės iš mano „yra nėra“ merginos. Simpatija vien žvilgsniu manęs paklausė, ką tai reiškia. Paaiškinimas, kad tarp manęs ir tos merginos – pertrauka, po kurios kalbėsimės, ar tęsti santykius, ją sutrikdė. Ji suprato, kad pasakymas „noriu būt kartu slapta tik todėl, kad nesenai išsiskyriau“ nėra visai tikslus.
Buvau kvailas. Man buvo viso labo 20 metų. Iki šiol negaliu patikėti, ką aš jai pasakiau. Patariau būti gerai ir pasakiau, kad jei viskas bus gerai, aš grįšiu pas ją... Neužmiršau paminėti, kad jai – tik 16, ką aš veiksiu su ja. Ji išėjo.
Nerašėme vienas kitam. Santykiai su „yra nėra“ mergina buvo vis labiau įtempti. Erzino viskas, kas susiję su ja. Nors ir buvo mano vienmetė, protu jaunesnei simpatijai neprilygo.
Nuo mylimojo užsirakindavo vonioje
Po kurio laiko mano mažoji simpatija atvažiavo studijuoti ir atsitiktinai susitikome. Su senąja drauge viskas buvo tikrai baigta. Žinoma, simpatija bijojo prisileist mane. Ilgai dėl jos stengiausi ir pasiekiau, kad vėl būtume kartu.
Ji palaikė tada, kai buvo sunku, padėjo net parašyti diplominį. Puikiai sutarė su mano šeima. Kartais atrodė, kad su mano draugais sutaria geriau nei aš pats. Kiekviena šventė buvo ypatinga, nes ji mokėjo nustebinti.
Bet ji nebesielgė kaip ankščiau. Mažiau šypsojosi. Tapo uždaresnė.
Ilgai ieškojau savęs. Kol ji mokėsi, aš keičiau darbus ir nuolat prikaišiojau, kad ji jaunesnė, studijuoja nepaklausią specialybę ir niekad neuždirbs tiek, kiek aš. Nors ji dirbo ir studijavo vienu metu.
Nekreipiau dėmesio į tai, kad vakare visada ruošdavo du patiekalus: vieną vakarienei, o antrą – kitos dienos pietums į darbą. Prikaišiodavau, kodėl padarė būtent tą patiekalą, o ne kitą, nors visada lygiai 14 valandą gaudavau žinutę: „Padėk išspręst dilemą, ką norėtum valgyti.“
Galiausiai iš mergaitės, kuri daug šypsojosi, šokinėdavo velniai žino dėl ko, skleisdavo šilumą ir visiems padėdavo, aš paverčiau ją pavargusia ir apsimestinai besišypsančia mergina. Taip mėgtas sukneles pakeitė džinsai. Garbanas pakeitė paprastai surišti plaukai. Nes dėl kiekvieno praeivio žvilgsnio grįžus namo pagriebdavau už pečių ir klausdavau, ar kartais nenori eiti pas jį. Nes pačiam buvo sunku...
Ji ėmė užsirakinti vonioje, nes bijodavo manęs. Netrenkiau, bet man bešaukiant jai imdavo trūkti oro. O aš jai net neleisdavau išeiti į antro aukšto balkoną – jis buvo žemai, bijojau, kad pabėgs.
Santykius gelbėjo piršlybomis
Vieną dieną ji nutarė išeiti. Iš pradžių kaltinau ją. Kad nevertina manęs ir visko, ką turi. Kol ji nepaklausė, ką aš daviau jai per tuos metus kartu.
Susimąsčiau. Man atrodė, kad mūsų finansai paskirstyti mano nenaudai. Aš sumokėdavau už nuomą, komunalines paslaugas, o ji – maistą, kitus mokesčius, dovanas draugams, šeimoms, drabužius. Po šito punkto dingo mano argumentai.
Užmiršdavau šventes, niekad kartu nešvęsdavau su jos šeima Kalėdų, nors ji užsukdavo ir mano šeimą pasveikindavo.
Kai kalbėjomės apie visa tai, kartu jau buvome 3 metus. Atsiminiau, kad kažkada ji sakė, kad jai atrodo keista, kai žmonės tuokiasi po 4 ir daugiau metų draugystės – juk viską būna išgyvenę, tad kam tos iškilmės bereikalingos.
Nusprendžiau, kad visas klaidas ištaisytų pasipiršimas. Padariau tai artimų man žmonių akivaizdoje. Ji sutiko. Bet laimės nemačiau. Kai grįžome namo, už tai apšaukiau.
Planavome vestuves. Jos šeima ir giminės atsisakė ateiti, jos tėvai sakė, kad neis žiūrėti dukros gyvenimo baigties. Pykau ant jų ir prižadėjau niekada neleist matyti anūkų.
Mano sužadėtinė akyse menko. Baigė mokslus, bet dažnai nebesikeldavo iš lovos, jei tik nereikėdavo į darbą. Užmiršau, kaip atrodė jos šypsena. Visas vestuves patikėjo man planuot, nes visas kvailas mintis dėl tuokimosi kaimo bažnyčiose aš atmečiau. Ji norėjo mažų vestuvių, o aš didelių.
Juokai baigėsi bloguoju
Nors viską organizavau pats, priverčiau ją bent padaryti vestuvių kvietimo maketą. Jos kompiuteris bemaketuojant perdegė, tad prisėdo prie maniškio. Neradusi vienos nuotraukos, sumanė paimti ją iš feisbuko. Ir pamatė mano susirašinėjimą su sena drauge.
Mes su ja juokavome. Juokavome apie lovos reikalus ir kaip lovoje gal net labiau derėtume negu su sužadėtine, kuri nustojo puoštis, o po namus slankioja su chalatu ir nepasidažiusi...
Kai grįžau iš darbo, ji sėdėjo susidėjusi į maišelius daiktus. Pasakė, ką perskaitė. Ir išėjo.
Kaltinau ją. Kam reikėjo lįsti į susirašinėjimus. Ir kam interpretuoti, kaip jai patogiau?
Po trijų mėnesių šiaip ne taip įtikinau dar kartą susitikti. Nežinau kodėl, bet ji būtų sutikusi vėl būti kartu. Bet prieš tai paklausė klausimo: ar tuo metu, kol buvome išsiskyrę, aš bučiavausi nors su viena mergina...
Tiesa, žinoma, jai nepatiko. Taip. Pasakiau jai, kad mums reikia išsilakstyti, laiko atleisti vienas kitam. Ji mokėjo nusišypsoti ta liūdna šypsenėle... Kuomet šypsosi, bet akys pilnos ašarų.
Po pusės metų pajutau, kaip jos pasiilgau, ir paprašiau susitikti. Ji tą vakarą negalėjo. Kitą vakarą vėl. Kitą savaitę nebeatrašė. O paskui važiuodamas namo pamačiau ją vaikštant su kitu. Ji vėl šypsojosi. Ne taip, kaip būdama penkiolikos, bet šypsojosi.
Praėjo daug laiko. Apmąstęs viską, norėčiau jos atsiprašyt. Kad ją nužudžiau. Iš pasaulio atėmiau nuostabiausią šypseną ir šilčiausią širdį.
Teko girdėt iš draugų, kad ji bijo prisileisti bet kokius naujus žmones, kad vienam sakė, jog abejoja, ar išvis kada nors galės mylėti. Žinau, kad ji bijo patirti viską, ką suteikiau jai: riksmus, žeminimą, pavydą, nuolatinį kartojimą, kad kažkam vis dar ne laikas.
Ne laikas apsikabinti, nes žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Ne laikas bučiniams, nes reikia ieškoti naujo darbo. Ne laikas man ją palaikyti sunkiu metu, nes reikia dirbti. Aš visą laiką verčiau ją laukti. Laukti, kol ji taps pačia nelaimingiausia, bet stipriausia moterimi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
