Vaiką auginu viena. Negaliu sakyt, kad „veronikų laikai“, nes tikrai ne: pirštais niekas nebado ir neklausinėja, kodėl mano pavardė mergautinė. Bet problemų vis tiek krūva. Ir jos ne dėl blogo kaimynų ar močiučių požiūrio, o dėl elementarios sistemos. Mano istorija neypatinga – man atrodo, kad dauguma vienišų mamų panašiai jomis tapo.
Draugavom, mylėjom. Maniau, kad abu, o, pasirodo, tik aš. Nelabai ilgai kartu buvom. Kai pastojau, jis vos sužinojęs iškart nusiplovė. Iš pradžių dar paskambindavo paklaust, kaip sekasi, buvom dar kartą susitikę, tai pasiūlė tik už vieną dalyką sumokėt — abortą.
Nenoriu labai plėstis. Paaiškėjo tik tiek, kad turi kitą moterį ir nieko jam nereikia. Ir pagalbos jokios nebus: „Tavo vaikas – tavo problema.“ Tiek žinių.
Niekad nemaniau (ir dabar nemanau), kad vaikas – problema, bet problemos prasidėjo iš karto po gimimo. Ir ne dėl vaiko, o su įvairiausiomis įstaigomis, registracijomis ir socialiniais darbuotojais.
Visų pirma turėjau patirti pažeminimą visur, kur tekdavo pasakyt, kad tėvo nebus. Ligoninėj, kurioj gimdžiau, klausė, ar ateis tėvelis aplankyti, – kai pasakiau, kad ne, tonas iškart suakmenėjo: „Bet tėvas yra, taip?“
„Ne, tėvo nėra“, – norėjosi man atsakyti. Vaikas iš Šventosios Dvasios.
Net kai lankiau gimdymo ir žindymo pamokėles – nors slėpkis. Tik ne seselės skaudino, o moterys, kurios ateidavo su vyrais ir žiūrėdavo į mane su gailesčiu. Kalbėdamos gestikuliuodavo rankomis, ant kurių – vestuviniai žiedai. O aš tik sėdėdavau kamputy.
Pažeminimas laukė ir metrikacijos biure, kur ėmiau gimimo liudijimą, poliklinikoje, kurioje registravau, na, visur.
Pirmiausia klausdavo, kaip čia dabar yra, kad tėvas neįrašytas. Jeigu gyvas – savo noru arba per teismą, jeigu miręs – tik per teismą.
„Bet ar jūs žinot, kad jūsų pareiga yra nustatyti vaiko tėvystę?“ – girdėjau visur. Jos nenustačius, nebus didelės dalies finansinės paramos, nemokamos pagalbos auginant vienai. Šiek tiek – taip, bet nepalyginsi su tuo, kiek padedama be tėvo augantiems, bet jį oficialiai turintiems vaikams. Jau ateityje nebus pagerintų sąlygų vaikui studijuojant. Net lengvatos darželiui nebus.
Gerai. Tai kodėl aš nesiimu tos tėvystės nustatinėti? Aiškinu.
Visų pirma viskas gali trukti labai ilgai, kadangi jis nieko nepripažįsta, turi kitą šeimą. Teismai ir ginčai gali užsitęst iki negalėjimo.
Antra, kai vaikas paaugs, kaip jam atrodys situacija: tėvelis tavęs nenorėjo, todėl aš jį padaviau į teismą ir priverčiau mokėti pinigus. Nesvarbu, kad jūs nebendraujat, bet kokie gražūs tavo už alimentus pirkti kedai!
Trečia, visa tai kainuoja laiko ir nervų, o didžiausia neteisybė, kad jais turi sumokėti tas žmogus, kuris ir taip daro viską dėl vaiko – jo mama.
O svariausia priežastis, kad tai kainuoja ir krūvas pinigų. Išlaidos advokatui, DNR tyrimas... Aš neturiu tokių galimybių. Ne tai kad „nelabai galiu sau leisti“ – abejoju, ar, sumokėjus advokatui, liktų už ką vaikui nupirkt mišinėlio.
O socialinės darbuotojos žodžiai buvo: „Negalime jums padėti, nes jūs, kaip motina, nepadarote visko dėl vaiko gerovės – nesikreipiat dėl tėvystės nustatymo.“
Nepadarau visko dėl vaiko gerovės? Aš jį ir auginu. Viską darau dėl vaiko gerovės. O teismas finansiniu atžvilgiu yra prabanga.
Skaudu ir pikta: jei aš neturiu pinigų prievarta išgauti tėvystės pripažinimą, dėl to mano vaikas mažiau vertas? Jei tam neturiu pinigų, kažkodėl reiškia, kad man nereikės nuolaidos darželiui? Vadinasi, kad mano vaikas kaip senovėj laikomas benkartu? Ir, dar kartą pabrėšiu, ne kokių pletkininkių kaimynių, o valstybės.
Kita vertus, gal taip ir gerai, nes galės didžiuotis užaugęs, kad viską pats pasiekė. Neturės kokybiško darželio – išmoks prisitaikyt visuomenėje, neturės lengvatos universitete – turės mokytis taip gerai, kad jokių lengvatų neprireiktų.
Tikiu, kad auginu vaiką kovotoją. Tik siutina, kad be vyro pavardės liudijime valstybei toks vaikas neaktualus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
