Prieš metus vienas savamokslis, turintis Dievo dovaną gerai rašyti pareiškė, kad pietūs Vilniaus senamiesčio restoranuose už 150 eurų dviems – labai pigu...
Vilniaus mikrorajono gyventojas pasipiktina tuo ir užbaubia, jog už 150 eurų gali nusipirkti pusę kiaulės, bet čia tuoj pat pasirodo darbštus ūkininkas ir pareiškia, kad už 150 eurų jis mielai parduos visą kiaulę ir dar magaryčių pridės.
Ne per seniausiai prasidėjo beprotybė su lidlu. Žmonės tiesiog užplūdo lidlo parduotuves ir šlavė, ir tebešluoja viską iš eilės, ir greitai Lenkijos prekybcentriai bus tik prisiminimuose.
Ne, aš nepasakosiu apie Lietuvos biudžetininkus, kurie iš savo varganos algos atostogauja 5 žvaigždučių viešbučiuose Turkijoje. Nepasakosiu ir apie 1993 metų muitininkus, iš 100 dolerių algos pasistačiusius didžiausias vilas. Nepasakosiu apie prokurorus, teisėtvarkos atstovus, valdininkus, už menkas algas atostogaujančius Karibuose, pasistačiusius vilas ne tik sau, bet ir savo vaikams ir anūkams.
O jūs dar putojatės dėl to, kad Šiaurės Korėjoje sostą paveldi tautos vado atžala. Lietuva –ne išimtis. Lietuva irgi turi savąjį anūką, kuriam sistema skina kelią, šalindama potencialius konkurentus.
Apie tai papasakos kiti. O jeigu jūs dar nespėjote ko nors skanaus ir karšto suvalgyti, tuomet po šio straipsnio jūs tikrai kažką mėsiško suvalgysite.
Kodėl sakau mėsiško?
Man patinka hamburgeriai, picos ir kebabai. Ne, ne Lietuviški kopūstiniai vegetariški kebabai. Lietuviški kebabai yra pasityčiojimas iš paties kebabo, ir jeigu kebabas turėtų kojas ir rankas, jis jums tikrai vožtų per galvą, kad maža nepasirodytų.
Lietuviški kebabai yra ne kas kita kaip vegetariški kopūstiniai kebabai su daug daug padažo, kas yra lietuviškas išmislas, bandant apgauti vartotoją parduodant kebabo paplotį, prifarširuotą kapotų kopūstų.
Ta mėsa, kuri lyg tai turėtų būti lietuviškame kebabe, tėra meistriškai perdirbtas toks pat kopūstas ir vieninteliai kauniečiai sugeba padaryti šimtaprocentinius kopūstinius kebabus, į jų priemaišas įdedant ir susmulkintų morkų.
Sakykit jūs ką norit, bet mėsos lietuviškuose kebabuose niekada nebuvo, nėra ir nebus.
Man patinka mėsa, man patinka daug mėsos, man patinka bulvytės fri, liaudyje vadinamos čipsais, man patinka curry padažas ir man patinka britiškos kainos.
Kai 2001 metais atvykau į Britaniją, palyginus su lietuviškomis kainomis, Kembridžo kainos buvo kosmosas. Tuo metu svaras kainavo virš 5 litų, ir savaitei buvo galima padoriai nusipirkti maisto už 15-20 svarų, įskaitant ir alų.
Tie, kas gyveno UK (Jungtinėje Karalystėje-Red.) 1995-1997 metais, grįžę į Lietuvą jausdavosi multimilijonierais, nes svaras buvo vertas tuometinių 7 litų, o vidutinė mokytojo alga 1997 metais buvo 400 litų į rankas.
Kada atvažiavau aš, likus keleriems metams iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, tarp Britanijos ir Lietuvos kainų vis dar buvo didžiulė praraja. Tuo metu nusipirkęs 200 svarų, kas buvo lygu 1000 litų, savaitę galėdavau gyventi nevaržomai. Palyginus viską su šiuolaikinėmis kainomis, tuometiniai 200 svarų dabar atitiktų 1000 eurų.
Bet Lietuva įnirtingai stūmėsi į priekį, ir atėjo tokie laikai, kai žmonės atvykę į Britaniją ir užėję į jos parduotuves stebisi, kaip daug dalykų yra žymiai pigesni nei tėvynėje. Žinoma Londonas ir šalies pietryčiai – tai kita planeta su vienomis aukščiausių kainų ir pragyvenimo lygiu visame pasaulyje, bet gilyn į šiaurę, kirtus Pietų–Šiaurės ekonominę Britanijos demarkacinę liniją, prasideda tokios kainos, apie kurias tūlas Lietuvis gali tik pasvajoti.
Birmingemas – Britanijos Kaunas, Britanijos pramonės centras, vienas iš finansinių centrų, 2,4 mln. gyventojų aglomeracija.
One peace of chicken + chips (liet. vištienos gabaliukas ir bulvytės) = 0,99 svaro sterlingo arba 1,26 euro.
Jumbo sausage + chips (liet. „Jumbo“ dešrelė ir bulvytės) = 0,99 svaro arba 1,26 euro.
Masala fish burger (good size) (liet. normalaus dydžio žuvainis) = 1,45 svaro arba 1,84 euro.
Small doner meat + chips (liet. mažas kebabas su bulvytėmis) = 0,99 arba 1,26 euro.
2 grilled fresh kebabs in fresh nan salad & dip (sauce ) (liet. 2 šviežiai kepti kebabai ir šviežios salotos su padažu) = 2 svarai arba 2,54 euro.
Bet kokia 10 colių (25 cm) pica, bet koks didelis kebabas (vištiena, jautiena, aviena)- 3 svarai.
1 svaras = 1.27 euro.
Pateikiu jums ir pavyzdžius. Patiekalų nefotošopinau, nes fotošopinimas tai yra paprasčiausias apgaudinėjimas.
Jums patinka apgaudinėjimas gerbiamieji skaitytojai?
Jums patinka, kai naktiniame klube pamatote didžiakrūtę merginą su pakelta silikonine liemenėle, o kai ją parsivedi namo, nuimi liemenėlę ir klausi, o tai kur tie tavo milžiniški papai? Kur pradingo tavo papai, Inga? O iš kur pas tave ant skruosto spuogai ir iltiniai dantys, ir strijos ir...
Ir tuomet suprantate, kad viskas tėra feikas.
1. Nufotošopintos feisbuko mergužėlės, kurios „Photoshop“ ir „Instagram“ dėka pavirsta gražuolėmis – feikas.
2. Lietuvos feikinės daugiadienės žvaigždutės, apsirengusios feikiniais rūbais, kuriuos pardavinėja feikiniai pardavėjai feikinėse parduotuvėse, kurias vėliau uždaro policija – feikas.
3. Lietuvos feikiniai hipsteriniai žvaigždūnai, kurie reklamuoja vieni kitus ir vieni kitų feikinius restoranus, ir kurie apsilankę normalioje užeigoje kai niekas nemato ima prašyti nuolaidėlės, motyvuodami tuo, kad atsivedė žinomų draugų, kurie galbūt atsives dar daugiau žinomų draugų, kurie turės pinigų ir dėl to jūs duokite mums nuolaidėlę –feikas.
Lietuviškos kainos eurais – feikas.
Lietuvos priešrinkiminis show – feikas.
Turkijos alkoholio kainos – feikas.
Lietuva yra vienas didelis didelis feikas, iliuzija, kurioje mes norėtumėm gyventi, bet tą iliuziją užbaigia vienas didžiausių savižudybių ir prasigėrimo procentų pasaulyje.
Bet nėra nieko juokingiau, kai Lietuvos žvaigždūnai ir žvaigždūnės vieni kitiems giriasi ir demonstruoja feikines sukneles, rankines, šypsenas, parfumeriją.
Oi juokiasi baruose, restoranuose lietuviai statybininkai, vairuotojai, darbininkai, programuotojai, rimti verslininkai iš šitų feikinių hipsterinių žvaigždūnų. Juokiasi, nes uždirbdami gerus pinigus jie nesuka galvos dėl kainų, dėl kitų nuomonės, dėl nieko.
Pamenu, prieš euro įvedimą buvau grįžęs į Lietuvą, ir kažkokioje tinklinėje užeigoje-picerijoje būdavo padėti kuponai, kuriuos išsiplėšęs iš miniknygelės sumokėdavai dvigubai-trigubai mažiau.
Kadangi apsistodavau viešbutyje arba svečių namuose, tai už tuos kuponus ir maitindavausi. Pusryčiai, pietūs, vakarienė, ir pastebėjau, kad labai daug grįžusių atostogauti iš Anglijos, Norvegijos, JAV, Airijos mielai naudodavosi tais kuponais.
Tačiau tiems, kas gyvena Lietuvoje, naudotis tais kuponais buvo tarsi ne lygis. Nu kaip čia dabar pateiksi tą kuponą, dar pagalvos, kad ubagas... Tai pasiimdavo vargšai tokią pačią picą, bet iš meniu, ir krapštydavo, oi kokiom liūdnom akim krapštydavo litukus.
O kiečiausiai būdavo, kai merginos su vakariniu makiažu pasiima meniu ir kokią valandą renkasi, ką pirks. Jos vis varto, varto, galvoja, ką čia imti – omaro kepsnį ar langustą, ar steiką, ai bet visgi man puodelį kavos. O kita užsisako ledų, o dar viena savo draugei sušnibžda: „O tu matai ten prie galinio staliuko du bernai už kuponus kažką užsisakė, ot ubagai...“
Bet viską vainikuoja, kai prie merginų prisėda koks nors anglas ar olandas, ir merginoms pastato šampano (iš tikro tai putojantis vynas, bet mūsų genofondas tai mėgsta vadinti šampanu).
Ir kai anglas kur nors nueina, dar kelios draugės supuola – duok paragauti, ir tuomet vargšelė net nespėja paragauti savo gėrimo, kai jos ubagėlės draugės apsirengusios feikiniais rūbais savo galingais siurbliais išsiurbia per šiaudelį putojantį vyną. Ir tada viena jų išsitraukia pakelį cigarečių ir visos kaip hienos pripuola ir sušvokščia: „Galiu pasivaišinti???“
O dabar prašau, proletariatą išsilieti komentaruose, o visus inteligentus ir kalančius savo pinigą suvalgyti ką nors skanaus.
O tie, kas gyvenate Ūkantotame Albione, nepatingėkite ir nuvažiuokite į artimiausią „Fish & Chips“ ir suvalgykite didelį ir sultingą hamburgerį.
Gero apetito ir skanaus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
