Kas atsitiko po 1917 metų, kai Rusijoje prasidėjo pilietinis karas ir tūkstančiai emigrantų lietuvių iš Sankt Peterburgo buvo priversti grįžti namo į Lietuvą? Grįžo lygiai taip, kaip ir dabar grįžtų – su mažamečiais vaikais ant rankų. Ir skubėjo žmonės ten, kur gyveno tėvai, giminės, artimieji. Kur gi kitur?
Negrįžo emigrantai turtingi tuomet, nespėjo užsidirbti daug pinigų, todėl dauguma jų pasirinko gyvenimą kaime, o ne mieste. Spėju ir dabar, jei tektų grįžti emigrantams iš Anglijos, ne visi jie išgalėtų nusipirkti namus didmiestyje ir tektų žmonėms kurtis kaime.
1915-1918 metais kaimai buvo pustuščiai ir per kelis mėnesius prisipildė jaunų šeimų su vaikais. Vaikų, jūsų prosenelių, buvo tiek daug, kad net teko kaime kurti mokyklėles, kuriose tilpdavo po 30-40 vaikučių. Skirtumas tik toks, kad jie buvo maži grįžę iš Santk Peterburgo ir kalbėjo rusiškai, o dabar grįžtų vaikai ir kalbėtų angliškai – kur čia bėda?
Gyvenimas tuomet darė savo, vaikai žaisdavo kaime, augo laimingi, išmoko lietuviškai, atsigavo kaimas, vykdavo vakaronės.
Jūs tikėsite ar ne, bet lygiai taip pat grįžus šeimoms emigrantų iš Anglijos į Tėvynę suklestėtų kaimas, pakiltų kultūra jame, prisipildytų mokyklos mokinukų.
Aš suprantu jaunas mamas, moteris, kurias kankina nerimas dėl ateities. Man suprantama, kad gyvenimas Londone yra geras, daug kavinių, pramogų. Bet sutikite su manimi, damos, Lietuvoje irgi būtų kaime jums savotiškai romantiška, nes tektų eiti į pievas prisiskinti rūgštynių, nusipirkti pas kaimynę kiaušinį, išsisivirtumėte rūgštynių sriubos.
Gamta natūrali kaime, vaikšto gandrai, gervės praskrenda, vaikai galės laikyti kačiuką ar šuniuką. Nebus daug pinigų, nebereikės jaudintis, ar jie nuvertės, ar ne. Nebereikės prabangių mašinų, pirktų už sunkų darbą ar paskolas, nes iki vietinės parduotuvės užteks ir dviračio nuvažiuoti.
Aš vis galvoju, kokios jūs gražios tapsite. Išmoksite megzti vilnonius megztinius, pirštines ir kepures savo vaikučiams ir sau pačioms.
Visi jumis žavėsis, nes vėl teks prisiminti, kaip konservuoti agurkus ir pomidorus, slyvas, obuolius. Jūs pačios net nustebsite, kai paragausite, kokios skanios obuolių sultys, spaustos namuose. Ir koks skanus pyragas, namuose iškeptas.
Visos būsite tikrai laimingesnės Tėvynėje. Bus linksma jums kartu. Visos, tarkime, susitiksite miške, rinkdamos mėlynes ar grybus.
Patikėkite manimi, jūs prisiminsite Londoną ir Angliją, be abejo. Prisiminsite, kaip uždirbdavote 1000 svarų beveik nieko neveikdamos, prisiminsite, kaip apsipirkinėdavote parduotuvėse ar valgydavote kavinėse. Bet aš nuoširdžiai tikiu, kad jei gulint lovoje prieš miegą jums bėgs ašaros, jos bus ne liūdesio, o džiaugsmo.
Jūs gal bijote dabar net susapnuoti tai, mielos emigrantės, bet nebijokite, prisiminkite savo prosenelius. Kai pasensite, galėsite pasakoti savo anūkams gražias istorijas, kaip jaunos buvote gražios ir turtingos, ir gyvenote už jūrų marių, Karalystėje...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
