Nenuleidau rankų: pasikeitė maistas, ji pasikeitė irgi, užaugo aukšta ir liekna kaip smilga.
Sunku man buvo vienam auginti ją, naktimis dirbdavau, dienomis padėdavau jai mokytis angliškai ir atlikti namų darbus, norėjau, kad ji užaugusi nejaustų nepritekliaus. Laikas kartu ir papildomos pamokos darė savo, ji mokėsi vis geriau ir geriau.
Negalėjau nei kuo jos palepinti labai, nei padovanoti kažkokių brangių dovanų. Pamenu, žaisdavo ji maža su mano dovanotu dėvėtu MP3 grotuvu.
Nežinau, ar ji tokia gimė, ar jai muzika, kuri skambėdavo namuose padarė įtaką, bet jai patiko mokytis ir muzika, išmoko groti fleita.
Vis padrąsindavau ją, paguosdavau, kad nereikia gėdytis nei padėvėto mobiliojo telefono, nei paprastos kuprinės. Metams bėgant ji mokėsi vis geriau ir geriau, kol mokytojai pradėjo man sakyti, kad jai reikėtų tęsti mokslus privačioje mokykloje.
Kas gi sumokės už tuos mokslus privačius? Patariau jai mokytis valstybinėje mokykloje, pasakiau: „Na, kas gi bus, jeigu ji augs kaip gėlelė šiltnamyje?“
Jai patariau geriau mokytis ten, kur sunkiau, kur yra visokių vaikų, kur yra pagundos blogiems dalykams. Galvojau, jei ji nugalės ten, užsigrūdins, tai ji nugalės ir kitur.
Pasirodo, buvau teisus. Tik esant dideliai temperatūrai ir slėgiui atsiranda deimantai gamtoje. Taip ir mokykloje ji tapo viena iš geriausių mokinių.
Dabar jau viskas praeityje, gavo ji pirmąjį savo darbą, eis vasarą dirbti į vietinę regioninę ligoninę. Ligoninė pasiūlė atlikti praktiką, parašyti mokslinį tiriamąjį darbą, kad tik jai lengviau būtų įstoti studijuoti mediciną Oksforde.
Po visų tų metų mokslo ir rūpesčių laukė paskutinis vakaras mokykloje – išleistuvės. Jaudinosi ji, kad neišsiskirtų iš kitų vaikų klasėje, nes yra vienintelė užsienietė.
Pamenu, rinkome kartu suknelę jai, tai man pasisekė labai, radau tokią gražia nukainuotą suknelę už 35 svarus. Labai reiklios tos panelės dabartinės, reikėjo tokios, kuri būtų ir graži, ir dar nestorintų.
Dar kainavo bateliai, kosmetika – iš viso koks 100 svarų. Ir tai – labai pigu, nes kiti tėvai vien tik suknelėms išleidžia po 200-300 svarų.
Paskutinės išlaidos buvo automobilis. Su keliomis mergaitėmis susidėjo pinigus ir jį išsinuomojo.
Išleistuvių vakarą mokykloje prie durų laukė direktorius su mokytojais vyrais, kurie, sustojus automobiliui, pradarydavo duris ir pasitikdavo moksleives.
Patiestas raudonas kilimas, fotografas, gyva muzika mokyklos foje... Aš įsivaizduoju, kad tai leido moksleivėms pasijusti kaip kokioms Holivudo gražuolėms.
Išleistuvių vakaras buvo labai kultūringas ir oficialus, ir trumpas – nuo 7 iki 10 vakaro tik.
Labai daug tėvų, gražių mamų ir šiaip smalsuolių susirenka vien tik pažiūrėti, kokiais automobiliais atvažiuoja mokiniai.
Tėvai stengiasi parodyti vaikams pavyzdį, koks gyvenimas jų laukia. Jei jie mokysis gerai ir pabaigs universitetus – kokiais automobiliais tada galbūt važinės gyvenime.
Stovėjau aš ir žiūrėjau į tuos prabangius automobilius. Akimirką susimasčiau – matyt, aš padariau teisingai, kad investavau pinigus ir laiką tik į vaikus ir jų mokslą.
Ką manote jūs – ar verta investuoti į vaikų ateitį? Ar nenuleidžiate rankų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
