Šis straipsnis veikiausiai nepaliks įspūdžio ir tiems, kurie be didesnio vargo ir galvos skausmo pusę dienos praleidžia „Lidl“ parduotuvėje, svarstydami, kokio dydžio bananų kekę dėti į krepšį, tačiau kelionę į artimiausią rinkimų apygardą kas ketverius metus vis dar suvokia kaip grynų gryniausią laiko švaistymą.
Dėlei to, gerbiamieji, galite ramia sąžine palikti komentarą tiesiai po paskutiniu visos šios rašliavos žodžiu apie tai, koks aš išdidus pašlemėkas ir toliau tęsti savo pilnavertę dieną. Na, o dabar kreipiuosi į visus likusius.
Šiuo straipsniu nesiekiu apdrėbti purvais visko, kas vyksta tarp pastato, įsikūrusio adresu A. Volano g. 2, sienų. Net ir ten yra kuo pasidžiaugti. Tinkas nuo Švietimo ir mokslo ministerijos sienų nebyra, Audronės Pitrėnienės stalas taip pat labai kokybiškai sukaltas. Na, o visa kita ten tiesiog apgailėtina ir pasigailėtina.
Kaip ir sakiau, tulžies šiandien neliesiu. Vienintelis mano noras, tikslas ir siekis – įžiebti kritinį visuomenės požiūrį švietimo Lietuvoje atžvilgiu. Tad, Jums leidus, pradėsiu skleisti savo mintį. Apie viską nuo pradžių.
24 metai – ko?
Šiandien Lietuvos švietimo sistema skaičiuoja 24 nepriklausomo gyvavimo metus – būtent tiek laiko praėjo nuo tada, kai buvo paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija.
Ir per visus tuos metus tikrai daug kas pasikeitė: mokyklose nebereikia cituoti Lenino ir Stalino raštų ar Komunistų partijos suvažiavimų postringavimų, jau kurį laiką švietimo įstaigose nebevyksta bendros burokų rovimo ir akmenų rinkimo talkos ir net su žiburiu neberasi mokyklos, kurioje šeštadieniais vis dar vyktų pamokos.
Reikia pripažinti, kad sovietinės ideologijos šešėlis nebegaubia Lietuvos švietimo sistemos. Tai, be abejonės, labai didelis pasiekimas. Tik labai gaila, kad daugiau nieko ir nebuvo pasiekta.
Net ir praėjus 24 metams Lietuvos švietimas yra pati pigiausia vakarietiško edukacinio modelio parodija Europoje, nugrimzdusi į dar neregėtą nebūtį ir pragaištį. Duokite dar penkias minutes savo laiko ir aš pabandysiu pateisinti visus savo erezinius pamąstymus.
Išdėstyti visas Lietuvos švietimo sistemos problemas taip pat sudėtinga, kaip išvardyti visas šalis, kurios yra aukščiau už Lietuvą FIFA (tarptautinės futbolo federacijos) reitingų lentelėje. Tiems, kurie nesidomi futbolu, noriu paaiškinti – problemų labai daug. Todėl aš pabandysiu išskirti tik pačias svarbiausias.
Patyčios mokyklose
Patyčios mokyklose. Visai neseniai Lietuvą sudrebino trylikamečio berniuko savižudybės istorija. Jis nusižudė vilkėdamas mokyklinę uniformą, taip aiškiai pasiųsdamas žinią, jog būtent problemos mokykloje lėmė tokį jauno žmogaus pasirinkimą. Blogiausia yra tai, jog šis įvykis – jau antra moksleivio savižudybė Vilniuje per pastaruosius kelis mėnesius.
Ar jūs įsivaizduojate visos šios situacijos absurdiškumą? 13 metų berniukas, dar tik pradėjęs savo gyvenimo kelią, neįstengęs atlaikyti patiriamo fizinio ir psichologinio bendraamžių smurto, pasitraukia iš gyvenimo, palikęs savo mylinčius tėvus bei seserį.
Statistika atspindi dar žiauresnę realybę. Organizacijos „Gelbėkim vaikus“ atlikto tyrimo rezultatai šokiruoja – net pusė mokyklose besimokančių vaikų yra tapę patyčių aukomis! Natūraliai kyla klausimas: o kas daroma, siekiant išspręsti šias problemas? Atsakymas labai paprastas – nieko.
Na, gal šiek tiek ir perdėjau. Yra viena prevencinė akcija – „Savaitė be patyčių“. Tačiau net ir jos pavadinimas skamba kaip pasityčiojimas. Lygiai taip pat skamba „Diena be automobilio“ arba „Žemės valanda“. Vieną dieną į darbą nueik pėsčias, vieną valandą išjunk visus elektros prietaisus, o visus likusius metus galėsi nors ir benzinu laistyti pievelę savo kieme ir vartoti tiek elektros, kol išmuš skaitliukai. Identiškai veikia ir „Savaitė be patyčių“.
Durys pašaipoms plačiai atvertos, o didžiausia galima bausmė skriaudėjams – susitikimas su socialine pedagoge, kuri pasiūlys arbatos ir mandagiai paprašys pasitaisyti. Absurdiška, graudu ir isteriškai juokinga, tačiau tik tokiomis priemonėmis Lietuvoje kovojama su smurtu mokyklose.
Nežinia, kiek dar jaunų žmonių pirmiau išmoks sunerti kilpą po savo kaklu nei padeklamuoti pirmąjį „Trakų pilies“ posmelį.
Mokytojų atlyginimai ir finansinis skaidrumas
Lietuvoje dirbančių mokytojų atlyginimai yra patys mažiausi Europoje. Mus lenkia net ir skurdžiausiomis Senojo žemyno valstybėmis laikomos Vengrija ir Rumunija. Niekam Lietuvoje pinigais nelyja, sakysite. Ir būsite teisūs.
Bet ar normalu yra tai, jog Lietuvoje mokytojai ekspertai uždirba mažiau nei tie, kurie baigę vos aštuonias klases dabar dirba sandėliuose Skandinavijos pusiasalyje arba Jungtinėje Karalystėje? Tai tik retorinis klausimas, atsakyti neprivalote.
Šia tema labai neišsiplėsiu, tiesiog man sunku suprasti, kodėl švietimo ir mokslo ministrė be jokio vargo sugeba apmokėti savo komandiruočių sąskaitas, limuzino klasės automobilio nuomą, asmeninio vairuotojo paslaugas, tačiau protestuojantiems mokytojams lėšų vis pritrūksta.
Turbūt dauguma jūsų nežino, kokia pinigų suma kasmet skiriama švietimo ir mokslo ministerijai. Aš žinau. 2016 metais švietimo ir mokslo ministerijos biudžetą sudarė daugiau nei 936 milijonai eurų! Taip, akys jūsų neapgauna. Tuo tarpu mokytojų metinis atlyginimas Lietuvoje siekia vos 6954 eurus.
Prašau man, kvailam ir neišmanančiam, paaiškinkite, kaip tokie finansiniai nonsensai gali būti realybe. Švietimo ministre, viceministre ir visi kiti ministerijos turtuoliai, jei jūs tik norite, nuomokitės dar daugiau limuzinų, statykites namus nors ir ant Kernavės piliakalnių, bet išlaikykite bent šiek tiek moralės ir nemeluokite, jog nėra lėšų pedagogų atlyginimams padidinti.
A.Pitrėnienė vienos radijo laidos metu nesugebėjo atsakyti, kaip skamba Pitagoro teorema, bet viliuosi, kad ji bent jau aštuntą Dievo įsakymą dar prisimena. Nekalbėk netiesos.
Protų nutekėjimas
Neoficialiais duomenimis iš Lietuvos per pastarąjį dvidešimtmetį išvyko apie 600 tūkst. gyventojų. Dauguma jų – darbininkų klasės atstovai. Be jokios abejonės, šis skaičius kelia nerimą. Visgi, mano manymu, daug didesnė problema yra vis didėjanti studentų emigracija.
Maždaug 35 proc. abiturientų savo akademinės ateities nebesieja su Lietuva. Mane ši statistika labai gąsdina. Paaiškinsiu, kodėl.
Lietuvoje, norint įstoti į aukštąją mokyklą, pakanka pateikti brandos egzaminų rezultatus, tuo tarpu dauguma užsienio universitetų reikalauja pateikti ne tik juos, bet ir motyvacinius bei rekomendacinius laiškus, kuriuose reikia aprašyti savo socialinę, sportinę ar bet kurią kitą, su mokykla nesusijusią, veiklą.
Paprastai užsienio aukštosios mokyklos popamokinę abiturientų veiklą laiko svarbesne už egzaminų rezultatus, todėl Lietuva kasmet praranda labai didelę dalį ne tik intelektualinio, bet ir socialinio valstybės potencialo. O praranda todėl, nes tik absoliuti mažuma emigravusių studentų galvoja apie grįžimą į Tėvynę.
Esu įsitikinęs, jog pagrindinė protų nutekėjo priežastis – aukštųju mokyklų, kurios būtų konkurencingos tarptautiniu mastu, nebuvimas. Šio fakto nuginčyti neįmanoma – aukščiausiai reitinguojamas Lietuvos universitetas nepatenka net į pirmąjį geriausių pasaulio aukštųjų mokyklų penkišimtuką.
Įsivaizduokite paprastą situaciją. Tarkime, esate Kauno technologijos universiteto gimnazijos arba bet kurios kitos, aukštu mokinių pažangumu garsėjančios, mokyklos abiturientas. Kiekvienais metais dalyvaujate įvairiuose konkursuose bei olimpiadose, todėl nepatiriate didelių sunkumų laikydamas nacionalinius brandos egzaminus.
Taigi, ką jūs rinksitės baigęs mokyklą? Likti Lietuvoje ir mokytis universitete kartu su tokiais pirmakursiais, kurių konkursinis balas vos siekia vieną iš dešimties ar ieškoti aukštosios mokyklos užsienyje, kuri atitiktų jūsų protinius sugebėjimus? Tai ir vėl tik retorinis klausimas.
2015 m. žemiausias konkursinis balas universitetuose buvo 0, 45, o kolegijose – 0, 35. Tai reiškia, kad Lietuvoje į aukštąsias mokyklas priimami net ir tie, kurie nelaikė arba neišlaikė nė vieno egzamino, o iš keturių mokomųjų dalykų turėjo minimalų teigiamą pažymį.
Negana to, į universitetus ir kolegijas įstoja beveik visi norintieji – net 84 procentai visų, pateikusių paraiškas. Todėl labai naivu puoselėti viltis, kad gabūs mokiniai norės tęsti mokslus tokiose aukštosiose mokyklose. Lygiai taip pat logiška būtų tikėtis, kad Domantas Sabonis nuspręs atsisakyti NBA komandos šaukimo ir pasirašys sutartį su Vievio gaisrininkų krepšinio komanda.
Sutikite, logikos nėra labai daug. Lietuvoje vis dar labai populiaru manyti, jog profesinės mokyklos yra pati žemiausia švietimo įstaigų grandis. Atsižvelgiant į tai, kokie moksleiviai priimami į universitetus ir kolegijas, susidaro įspūdis, jog Lietuvoje vien profkės ir beliko. Jos tik prisidengė kitais vardais ir pavadinimais.
Taip bus tol, kol nebus suformuota ir įgyvendinta aiški studentų atrankos programa. Iki tol tūkstančiai abiturientų kasmet paliks savo gimtąją šalį.
Ir pabaigai
Šios trys priežastys, dėl kurių aš netikiu Lietuvos švietimo sistema toli gražu nėra vienintelės, tačiau nebenoriu per daug išsiplėsti. Visgi yra dar keli faktai, verti paminėti:
1. Šiemet standartizuotas matematikos testas nustebino net ir visko mačiusiusius. Vienoje iš užduočių aštuntų klasių mokiniai buvo paprašyti apskaičiuoti neegzistuojančio trikampio kraštinių ilgius bei kampų dydžius ir net 19 iš 35 testo uždavinių buvo suformuluoti klaidingai. Ta pati institucija sudarinėja ir visus kitus mokyklinius egzaminus.
2. Daugiau nei penktadalis dešimtų klasių mokinių Lietuvoje neturi net bazinių žinių ir gebėjimų. Bent vieną neigiamą įveritinimą iš PUPP (Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas) gauna net 23,3 procentai mokinių. Tai reiškia, kad per pirmuosius dešimt mokymosi metų vienas iš penkių mokinių neišmoksta net skaityti ir skaičiuoti. Tai tiesiog apgailėtina.
3. Jau dvejus metus Lietuvoje nevyksta studentų rotacija, nes švietimo ir mokslo ministerijai reikia daugiau laiko, norint apibrėžti sąvoką „geras studentas“. Daugelis pažangių studentų dėl šios priežasties negali gauti valstybės finansavimo. Taip Lietuvoje demotyvuojamas akademinis jaunimas. Nieko, praeis dar du ar trys metai ir, galbūt, ši problema jau bus išspręsta. Greitesnio švietimo ir mokslo ministerijos darbo tikėtis neverta.
4. Kasmet Prezidentūroje arba Seime vyksta tarptautinių olimpiadų ir konkursų laimėtojų apdovanojimų ceremonija. Šiais metais ji tapo tikrų tikriausiu fiasko. Loreta Graužinienė ir A.Pitrėnienė apdovanojimų metu painiojo tiek mokinių, tiek ir juos paruošusių mokytojų pavardes.
Sunku patikėti, tačiau supainiotos buvo net ir olimpiados, kuriose prizines vietas iškovojo moksleiviai iš Lietuvos, o kai kurie svečiai apskritai nebuvo pakviesti atsiimti sveikinimo raštų. Tokio įvertinimo mūsų valstybėje sulaukia geriausi mokiniai. Tokia tatai mūsų švietimo sistema.
Pasakiau viską, ką norėjau ir turėjau pasakyti. O dabar jau tik Jums spręsti, ar per 24 švietimo sistemos gyvavimo metus yra pasiekta pakankamai. Tikiuosi, jog šis rašinys praplėtė jūsų požiūrį į švietimą Lietuvoje ir įskėlė kritiškumo kibirkštį. Ačiū už laiką, kurį skyrėte jį skaitydami.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
