Pamatęs savo rezultatus, likau šokiruotas – lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas buvo įvertintas tik 42 balais!.. Ir tai visiškai nebejuokinga, kai suvoki, jog vertinama šimtabalėje, o ne 50-ies balų sistemoje.
Kyla klausimas, ką pamanytų kitas žmogus, pažvelgęs į mano brandos atestatą? Turbūt tai, kad esu visiškas beraštis, nesugebantis formuluoti minties ir, apskritai, nemokantis lietuvių kalbos. Tačiau iki tol situacija, mano nuomone, buvo visiškai priešinga.
Dvylika metų mokykloje mokėmės gimtosios kalbos ypatumų, rašybos, literatūros ir, patikėkit, šis dalykas buvo mano arkliukas. Negana to, pats dar būdamas vaikas pradėjau rašyti įvairias istorijas, atsiminimus ir už tai pelnydavau aplinkinių žmonių komentarus, jog esu labai gabus.
Šeštoje klasėje vieną iš mano rašinių publikavo alkas.lt, o dabar buvau nusprendęs pabandyti rašyti knygą. Suvokiau, jog būdamas kokios nors srities specialistu galėčiau laisvai redaguoti ir publikuoti įvairius tekstus, bet ėmė ir paaiškėjo, jog mano lietuvių kalbos žinios yra vertos sumautų 42 balų. Mokinys, kurio lietuvių kalbos metinis pažymys buvo 10, gauna ketverto vertą rezultatą!!!
Atsiprašau, bet tai yra visiškas absurdas. Vien mokinys, kuris visiškai nesistengia ir neskaito privalomos literatūros, už mane būtų įstengęs gauti geresnį balą. Neslėpsiu, pamatęs savo pasiekimą susigraudinau ir, be abejo, pateikiau apeliaciją, nes su šia neteisybe susitaikyti nepajėgiau.
Klausimas – kas kaltas dėl šios situacijos?
Pirmiausia, dauguma kaltintų egzaminų jaudulį. Kad ir kaip būtų gaila, bet su šiuo veiksniu man pavyko susitvarkyti. Visą savaitę kartojausi lietuvių autorių kūrybą, kontekstus, o eidamas į egzaminą jaučiausi pasitikintis savo jėgomis.
Nenusivyliau pamatęs ir rašinių temas. Kaip ir dauguma, rašiau samprotavimo rašinį „Kaip suprantamas vyriškumas?“ ir egzamino patalpą palikau su optimizmu, nes likau patenkintas savo sukurtu rašiniu. Juolab, jog rėmiausi visais trimis pateiktais autoriais. Taigi, iš egzamino tikėjausi bent 50(!) balų geresnio įvertinimo.
Antra, o gal mane ugdžiusi mokytoja buvo nedisciplinuota ir pamokose vertindavo neobjektyviai? Aš būčiau linkęs atmesti šį variantą, nes mes visus dvejus metus mokėmės rašinių struktūros, rašydavome rašinius, pastraipas, analizuodavome kitų mokinių ir savo klaidas, kol visas rašinio dalis nugludindavome ir jokių klaustukų nebelikdavo.
Be to, gilinomės į kone kas pusmetį keičiamus rašinių reikalavimus. Iš bandomojo egzamino, kuris atėmė taip pat nemažai pastangų, iš 50 galimų taškų surinkau 47, todėl egzaminas mane turėjo orientuoti tik ir tik į aukščiausius įvertinimus. Neabejoju, jog mano egzamino darbą mokytoja būtų įvertinusi pagal mano tikras galimybes.
Trečia, ar galėjo suvedant rezultatus Nacionaliniame egzaminų centre įsivelti klaida? Pavyzdžiui, mano procentinis egzamino įvertinimas buvo 54 procentai, o balų sistemoje visu savo gražumu puikavosi 42 balai. Kas lemia tokį taškų skaičių ir kokiu principu apskritai sudaromos šios keistos balų sistemos?
Man įdomu, kodėl mes negalime pamatyti ištaisytų savo darbų, kad sužinotume savo klaidas? Vietoj to mums pateikiamas netaisytas, pradinis rašinio variantas. Taigi, kaip mokiniui tada nelikti nežinioje gavus rezultatus, kai neaišku, už ką jis buvo įvertintas?
Na, ir galiausiai akmuo į Nacionalinio egzaminų centro daržą. Gerbiamieji vertintojai ir didelę patirtį turintys pedagogai, ar jūs bent patys žinote, kas yra geras rašinys, ar jums taip pat galvos susisukusios nuo kasmet kintančių reikalavimų?
Man kelia nuostabą tai, kiek šioje sistemoje yra aplaidumo ir nežinomybės. Argi samprotavimo rašinys nėra savo nuomonės pagrindimas? Ar mums reikia išskirti rašinio aspektus taip, kaip instrukcijose reikalaujama? Išsigandau pamatęs ir jas. Mano aspektai buvo priskirti prie aukščiausių arba itin aukštų rašinio rezultatų grafos ir šiuo atveju mano nepasitenkinimas, savaime suprantama, yra logiškas ir pagrįstas.
Apskritai kalbant, dabartinė gimtosios kalbos egzamino sistema yra absurdiška ir mokinių tikrųjų gebėjimų ja neįmanoma įvertinti. Jūs pagalvokite patys, juk nėra kito egzamino, kurio rezultatą galėtų nulemti viena klaida. Čia užtenka tik supainioti privalomą autorių ir tavo darbas bus vertas apskrito nulio. Rašyba, sintaksė ir gramatika šiame kontekste vaidina tik pagalbinį vaidmenį.
Siūlyčiau iš esmės keisti visą lietuvių kalbos ir literatūros egzamino struktūrą. Pažvelkime į anglų kalbos egzaminą – jame vertinami ir kalbėjimo, ir klausymo, ir skaitymo, ir rašymo pasiekimai. Tik tokiu būtu galima įvertinti tikrą mokinių pažangą. O dabar yra taip, jog mano anglų kalbos žinios yra dukart geresnės už gimtosios kalbos!
Mano nuomone, lietuvių egzamino rezultato 25 procentus privalo sudaryti žinių testas iš lietuvių kalbos ir literatūros, 25 procentai skyrybos ir rašybos užduotys, 25 procentai kalbėjimo (kuris galutiniam rezultatui kol kas įtakos išvis neturi) ir galiausiai 25 procentai nedidelės apimties rašinio.
Pritarčiau politiko Gabrieliaus Landsbergio minčiai, su kuriuo mes dalyvavome diskusijoje, jog išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą yra būtina. Tačiau kol šiuolaikinėje sistemoje spragos yra tokios didelės, gimtosios kalbos egzaminas yra savotiška loterija ir jo rezultatas yra visiškai neprognozuojamas.
Apibendrindamas galiu teigti, jog egzaminas turi būti mokinių pasiekimų įvertinimo, o ne žlugdymo priemonė. Neaiškios sistemos dėka, turiu tenkintis 42 balais ir suabejoti savo lietuvių kalbos sugebėjimais. Tampu prakeiktos statistikos dalele, teigiančia, jog mokinių raštingumas palaipsniui vis krenta ir krenta.
Nebijokite, į valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje įstosiu dėl kitų gerai išlaikytų egzaminų, bet įdėtų pastangų ir darbo niekas neatpirks.
Fu! Taip galėčiau apibūdinti situaciją dabartinėje Lietuvos mokykloje – dvylika metų triūso ir galiausiai gauni minimalų lietuvių kalbos egzamino pasiekimą. Man yra didelė gėda mokytis pagal dabartinius nuostatus ir gailestis už tuos, kurie laikys lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pagal nekintančią sistemą.
P.S. Ir nelabai tikiu, jog atsiras žmonių, perskaičiusių mano komentarą, drįstančių prieštarauti, už ką man buvo skirti tie 42 balai. Pasižiūrėjus į jį, tokios mintys dingsta savaime.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
