Tu moki būti laiminga, bet po to vėl kažkas nutinka, įlendi į savo kevalą, pasislepi jame ir tūnai. Nežinau, kas atsitinka, kokios mintys tave užvaldo. Bet tuos kelis kartus, kai mačiau tuos drugelius tavo akyse, net pati klausei manęs, ko spoksau į tave, kas yra. Labai nuliūdau juos pamatęs. Nuliūdau tik todėl, kad supratau, jog ne mano dėka jie ten atsirado.
Supratau, kad privalau uždaryti tas duris, į kurias vis beldžiausi. Man niekaip nepavyko jų atverti iki galo.
Tiesiog man per sunku taip su tavimi elgtis. Jausmas toks, lyg žaisčiau su mūsų gyvenimais. Žinoma, tu irgi žaidi. Susirašinėji su manimi, kol jo nėra ir nustoji, kai jis ateina. Kai kviečiu parūkyti – tas pats. Kol jo nėra išeini iš namų, kai jis yra – atsakymas: „Nea, sorry.„
Kai supratau, kad jūs vėl kartu ir to paklausiau, tai tik nustebai, kodėl klausiu. Tai įskaudino dar labiau. Nes kai jo mašina stovi tavo kieme tai reiškia, kad jūs kartu. Net daugiau nei kartu. O gal ir visada buvot, tik aš buvau susidaręs klaidingą įspūdį.
Maniau, jog jūs atskirai ir tik laiko klausimas, kada jausmai išblės. Visi tie parūkymai, kavutės gėrimai, pasimatymai – maniau, tai tikra ir perauga į kažką didesnio nei draugystė, bet po to „nea, sorry„ viskas nutrūko. Nusivyliau.
Supratau, kad nenoriu žaisti šito žaidimo. Nenoriu iš žmonių atimti laimės. Ypač iš žmonių, kurie atsirado tarsi iš niekur ir tapo gerais mano draugais. Noriu, kad jie tiesiog būtų laimingi. Todėl privalau uždaryti šias duris ir palikti tave ramybėje.
Uždarau jas visam laikui. O raktelį išmesiu giliai į vandenyno dugną, kad nebepajėgčiau daugiau jų atverti. Bučkis ir laimės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
