Mes draugaujame jau kelerius metus, neseniai ir susižadėjome. Mano sužadėtinis tikrai labai atidus, geras, protingas. Ir dirba, ir studijuoja, yra atsakingas. O svarbiausia, aš tikiu, kad jis mane myli. Ir aš jį myliu, tik ta meilė dabar suteikia vien skausmą, nes, ko gero, teks išsiskirti, kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų.
Mano sužadėtinis yra man labai dėmesingas, mane lepina, mane išklauso visada, galima sakyti, kad pildo visus mano norus. Tačiau vieno noro jis taip ir nesugebėjo išpildyti. Sakė, prašyk, ko tik nori, bet tik ne to.
O aš net nepaprašiau, bet iškėliau ultimatumą, kad po vestuvių eitume gyventi atskirai, be jo mamos. Iš pradžių tai buvo prašymas, jis man pritarė, kad reikia gyventi atskirai, kad ką nors sugalvosime, bet paskui jo nuomonė pasikeitė.
Aš jam pasakiau, kad nutraukiu sužadėtuves, jis gali nebesiruošti vestuvėms, jeigu nebus prieitas bendras susitarimas dėl gyvenimo atskirai nuo motinos. Jis bandė juokauti, klausė, ar tai ne pokštas, klausė, ar aš jį myliu. Patvirtinau, kad myliu, bet negalėsiu taikstytis su jo mamos keistenybėmis, negalėsiu su ja gyventi po vienu stogu.
„Mažute mano, – prabilo jis. – Tai juk smulkmena, o ilgainiui ką nors sugalvosime“. Bet juk gyventi reikia čia ir dabar, o ne kažkada ką nors sugalvoti. Ir galvoti nėra ko, nors kol kas aš gyvenu su tėvais, juk galima išsinuomoti. Mano tėveliai tik už tai, kad jauna pora gyventų atskirai.
Aš jam griežtai pakartojau ultimatumą. Jis ir pasakė tada, kad prašyčiau ko noriu, bet tik ne to. Tipo, jo mama tik jį vieną turi, tipo, “nuo protelio nušokti“ baigia, jai „stogą rauna“ jau vien pagalvojus apie mūsų vestuves, kad ji savo vaikeliuką atiduos kažkokiai mergšei.
Taip, būtent taip aš pati išgirdau, kad mane mergše vadina. Ir pasileidusia yra pavadinusi, nes, matyt, už durų stovėjo ir kažką išgirdo, kai mes mylėjomės. O ji tokia davatka, kad siaubas, ten reikia pamatyti, kitaip nepatikėtumėte. Tykodavo specialiai, nes mes jau labai atsargūs būdavome, nes žinojome jos stiliuką.
Tvarka „anytos“ namuose yra kaip kareivinėse. Viskas pagal grafiką – kada jis turi namo grįžti, kada valgyti, kada miegoti. O kai mes išvykdavome kur dienai ar dviems dienoms, pasipildavo skambučiai kas 15 min. Klausinėja, ar valgė, ką valgė, ar nesušalo, ar nesukaito.
Jeigu kartais dviems dienoms išvykdavome, pirmos dienos vakare jau skambina ir klausinėja, o gal persigalvojo jos vaikeliukas, gal šiandien grįš, nes juk namie geriausia, ko ten trainiotis po palapines visokias, dar sušals, dar susirgs. Ta moteris yra vieniša, galbūt todėl ir pilna visokių marazmų.
Neapykanta tos moters mano atžvilgiu didžiulė. Į akis man rėžti ji nedrįsta, nes visgi bijo konflikto su savo vaikeliuku. Bet kartais ta manipuliuoti gebanti moteriškė taip viską surežisuoja, kad aš, tipo, netyčia išgirstu. Aš, tipo, netinku jos sūneliukui, nes aš prasto charakterio ir mūsų charakteriai nesuderinami, kad tos būsimos vestuvės čia išvis nesąmonė, kad jis geresnės vertas.
Aš jam, nugirdusi šias kalbas, pasiskųsdavau. Ne kartą jis bandė su ja kalbėti, mane užstoti, čia buvo juodai susipykę dėl manęs. Bet jis vis tiek neisiąs gyventi atskirai ir viskas. O pykosi, ėdėsi dėl manęs tikrai labai smarkiai. Buvo visko. Net rėkė – aš tavęs nekenčiu – savo motinai.
Buvo ir tos moteriškės isterijų, demonstratyviai geriamų vaistų saujomis, ir durų trankymo, ir mano sužadėtinio išėjimų iš namų, susikrovus lagaminą. Bet kas iš to, po poros dienų jis vėl pas mamą sugrįždavo. Kažkokia nepaaiškinama priklausomybė vienam nuo kito, aš to nesugebu nei suprasti, nei paaiškinti.
Kai nutraukiau sužadėtuves, jis atlėkė pas mane, o kadangi aš jį be proto myliu, mes vėl bendraujam, bet pas jį nekeliu kojos. Pasakiau, kad jo mamelės nenoriu matyti, kad ir kokia ji brangi jam būtų. Tegu daro išvadas, bet matau, kad išvadų jis nepadarys, jis užsispyręs šiuo klausimu kaip ožys, nors, nepaisant šito vieno vienintelio dalyko, jis yra tiesiog tobulas.
Aš nesitikėjau, kad mano ultimatumo jis nepriims. Man atrodo, kad dėl tos vienos vienintelės jo ydos, to mamyčiuko sindromo, aš prarandu gyvenimo meilę. Aš negaliu gyventi neapykantoje, pragare, tokioje priešiškoje aplinkoje. Aš ten dar negyvenu, o man jau bloga nuo tos moteriškės, o kas būtų, jeigu tektų gyventi kartu su ja po vienu stogu? Išgręžtų mano smegenis ir iščiulptų kraują. Aš jos vien žvilgsnio bijau.
Kita vertus, prarasti savo mylimąjį labai skaudu, man kartais net atrodo, kad iš sielvarto susirgsiu. Mano širdis sako, kad gal reikėtų nusileisti, kad gal jis vis dėlto pamatys, kad neįmanoma gyventi po vienu stogu su jo mama, nes, kiek žinau, pats labai stipriai prisikentėjęs nuo jos yra.
Juk jis tikrai viską supranta, ne kartą kalbėjome ir daug tikrai daug pastaruoju metu apie tai kalbėjome. Jis man pritaria iš pradžių, paskui vėl pas mamelę bėga, o po ultimatumo jis užsispyrė, kad kol kas tektų po vestuvių bent kurį laiką gyventi su jo mama.
Taigi, iš kitos pusės protas sako, kad po to, kai ištekėsiu, viskas tik dar pablogės. Gal kas nors buvote atsidūrę panašioje situacijoje?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
