Kai kojytė ištino, klausimų nebeliko, norėjau, kad specialistas įvertintų, ar tai rimta, ar reikalingas gydymas. Ir apskritai nežinojau ką daryti, tokia trauma pasitaikė pirmą kartą.
Parvažiavome namo, nuvykome į ligoninę, seselė užregistravo, paprašė palaukti. Atėjo pagyvenęs daktaras ir nuo pirmos sekundės pradėjo iš mūsų tyčiotis. Sužinojęs, kas nutiko, jis paklausė, ko mes čia atvažiavom – ar tik tam, kad jis papūstų skaudančią koją?
Apžiūra truko 2 sekundes, patarimai, kaip gydyti – 2 minutes. Būčiau be galo dėkinga gydytojui, kad jis apžiūrėjo, nuramino, paaiškino, kad trauma menka ir pasakė, kaip ją gydyti. Bet prieš tai turėjau atlaikyti laviną patyčių ir įtikinti gydytoją, kad nesu medikė ir matydama ištinusią koją nesugebu nuspręsti, tai rimta ar ne.
Išėjome su dukryte laimingos, kad trauma lengva, bet kaltės jausmas liko. Todėl atsiprašau gydytojų, kad neturiu medicininio išsilavinimo, kad suabejojusi savo kompetencija medicinos srityje ir drįsau kreiptis į mokslus baigusius gydytojus.
Nuoširdžiai atsiprašau, kad mokėdama mokesčius, sveikatos draudimą, leidžiu sau pasinaudoti valstybės garantuojamomis paslaugomis ir sutrukdyti jūsų, mieli gydytojai, ramybę darbo metu. Pasijutau taip, lyg mano gyvenimo tikslas būtų trukdyti daktarams dirbti savo darbus.
Gal neverta mums mokėti sveikatos draudimo. Kai palyginu, pavyzdžiui, veterinarų paslaugas ir gydytojų, stebiuosi. Dar neteko susidurti su piktu, nepatenkintu veterinaru, nes jie žino, kad kiekvienas gyvūno augintojo klausimas ir nerimas yra jo uždarbis. Atvežei šunį, apžiūrėjo – sumokėjai. Visi laimingi, vieni kitiems dėkingi.
Mielai mokėčiau ir gydytojams už konsultacijas, retai jų prisireikia. Gal tada jie būtų bent kiek malonesni ir išsiskirtumėm visi laimingi, be kaltės jausmo. Taigi, dar kartą atsiprašau gydytojų, o ypač to pagyvenusio, kuriam vakar labai sutrukdėme.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
