Kai pamačiau, kokią pabaisą iš padoraus žmogaus per trumpą laiką gali padaryti lašelis valdžios ir dideli pinigai, norisi bėgti neatsisukant. Nes teko nelaimė pamatyti tikrąjį veidą žmogaus, iškilusio iš purvo į kunigaikščius.
Mes buvome draugės nuo pat vaikystės. Augome tame pačiame mažame miestelyje, kartu lankėme mokyklą, svajojome, kūrėme ateities planus. Nenustojome draugauti ir suaugusios, nors pasukome skirtingais keliais. Aš visados norėjau dirbti su vaikais, pasirinkau vaikų darželio auklėtojos kelią, draugė norėjo stoti į teisę, neįstojo. Liko dirbti mūsų miestelyje, mokėsi virėjos profesijos. Paskui ir aš po mokslų į jį grįžau dirbti vaikų darželyje.
Gyvenimas tekėjo sava vaga. Ištekėjome. Ji, deja, nesėkmingai – vyras pasipustė padus vos gimus jų dukrelei. Buvo sunku, nes draugei reikėjo derinti darbą ir mažo vaiko priežiūrą, nuolat trūkdavo pinigų. Palaikiau draugę ir padėjau visomis įmanomomis priemonėmis. Niekas nesuskaičiuos, kiek kartų ją guodžiau, sakydama: viskas bus gerai. Patikėk, viskas bus gerai, tu išsikapstysi, nesi viena. Jei tik ko reikia... sakyk.
Ir štai, dideliam mano džiaugsmui, pagaliau gyvenimas jai tikrai pamėtėjo gardų kąsnelį. Atlygį už visas iškentėtas bėdas. Įsidarbinusi kaimo turizmo sodyboje krito jos savininkui, įtakingam žmogui mūsų rajone, į akį ir galų gale pradėjo su juo susitikinėti.
Paskui ji ištekėjo antrą kartą ir išsikraustė gyventi į kitą miestelio pusę, pradėjome matytis rečiau. Ji atvažiuodavo išgerti kavos, bet ne kas dieną. Vieną kartą per kelis mėnesius ar net rečiau. Puikiai ją supratau, juk pradėjo naują gyvenimą, dabar turi naują šeimą ir kitus rūpesčius. Nors vėliau nebeužsukdavo net kavos, apsiribodavo skambučiais, vis dar jaučiau jai šiltus jausmus, juk visko tiek kartu išgyventa!
Iš nuogirdų sužinojau, kad įtakingo vyro dėka jai pavyko rasti neblogą darbą savivaldybėje ir daugiau nebereikia lenkti kupros prekybos centruose ir kavinių virtuvėse. Kadangi mano pačios gyvenimas klostėsi iš pažiūros neblogai (mylimas ir mylintis vyras, mėgstamas darbas, sveiki vaikai), draugei nepavydėjau.
Žinojau, kad dabar mus skiria jau ne vien atstumas, bet ir dideli pinigai, naiviai maniau – jokia čia kliūtis. Ji visą gyvenimą buvo tokia paprasta, ar galėtų tokį mielą žmogų šis gyvenimo posūkis pakeisti?
Lyg pateisindama mano įsitikinimus, ji pakvietė mus su vyru į neseniai gimusio sūnaus krikštynas. Apsidžiaugiau neapsakomai. Pas pažįstamą keramiką užsakiau, mano nuomone, prasmingą ir gražią dovaną – kaulinio porceliano angelą. Žinojau, kad draugei jie kažkada labai patiko. Svajojo tokį turėti savo dukrelei, bet neužtekdavo pinigų. Tik dūsaudavo žiūrėdama į juos.
Sumokėjau šešiasdešimt eurų, kas mūsų šeimai buvo tikrai nemaži pinigai. Nors žinojau, kad šventė bus prašmatni, apsirengiau kaip dera krikštynų proga – neiššaukiančia šviesia elegantiška suknele. Na, taip, drabužis buvo kuklus, bet juk ne į vestuves vykome.
Kai atvažiavome į išnuomotą tą proga dvarą, buvome vieni pirmųjų. Vyras pasistatė mašiną netoli vartų. Susitikome su drauge dvaro viduje. Ji nužvelgė mane keistu, atrodo, nelabai patenkintu žvilgsniu, o tada netikėtai paprašė perstatyti automobilį į aikštelės pakraštį, esą vietos stovėjimui yra paskirstytos.
Neįžiūrėjau tame nieko blogo, gal tikrai... tačiau paskui, kai pamačiau kokie limuzinai stojasi į pirmas eiles, ūmai suvokiau – mūsų ne pirmos jaunystės „Audi“ iškrenta iš konteksto. Buvom paprašyti mašiną perstatyti, kad šešėlyje po tankiais parko medžiais mūsų senutė niekam iš svečių nekristų į akis. Jau tada dilgtelėjo skaudulys.
Toliau dar gražiau. Draugė įsikibo man į parankę, šypsojosi ir nesustodama kažką kalbėjo, bet mačiau – lyg ir nelabai džiaugiasi mumis. Staiga ji paklausė: „Kodėl tu man nepaskambinai ir nepaprašei paskolinti suknelės? Būčiau paskolinusi kokią nors iš savų.“
Nežinojau, ką ir sakyti. Iki tos nejaukios akimirkos jaučiausi esanti graži, na, bent jau ne prastesnė už kitas viešnias... vėl pasidarė skaudu.
Iškilmės ir graži krikštynų ceremonija, rodos, nubraukė blogas mintis. Galvojau tik apie savo draugės laimę ir mintyse linkėjau jos gražiai šeimai viso ko geriausio. Maža kvailysčių prisigalvojau, gal čia tik mano pačios kompleksų atspindys.
Teikiant dovanas, draugė paėmė dailiai supakuotą dėžutę su angelu, atsidarė dangtelį ir abejingai padėkojusi padėjo šalin. Nieko blogo nepagalvojau. Juk nepradėsi šokinėti dėl kiekvienos dovanos, bet imdama neplonus vokelius iš išsipusčiusių miesto ponių rankų ji plačiausiai šypsojosi ir atrodė laiminga.
Toliau vakaras ėjo sava vaga – buvome susodinti prie prašmatnaus stalo, aplink šmižinėjo tylus paslaugus personalas. Maistas buvo labai skanus, grojo gyva muzika. Paskui, kai nusibodo sėdėti, nutariau pasivaikščioti ir pasižvalgyti po dvarą ir išėjau į terasą, kur taip pat buvo paruošti užkandžių stalai.
Ir tada pamačiau savo draugę, rėkiančią ant jaunutės padavėjos. Beje, mūsų bendrų pažįstamų dukters. Nežinau, ką ta vargšė mergaitė padarė ne taip, bet nepatikėjau savomis ausimis: „Kvaile tu! Paliksiu tave be atlyginimo ir man nusišikt, ir nieko tu nepadarysi! Nieko tu nepadarysi. Jei norėsiu, tavo čia nei kvapo neliks ir niekur mūsų rajone nerasi darbo, jokioje kavinėje ar supratai? Net tualetų šveisti niekas nepriims! Nepamiršk, su kuo tu kalbi...“
Taip ji šaukė dar kelias minutes, o paskui staiga atsisukusi pamatė mane ir nusišypsojo kaip niekur nieko. Priėjusi su vyno taure rankoje pradėjo dėstyti, koks neapsakomas vargas rasti padorių darbuotojų ir tokiam vakarui, ir sodyboje.
Nuo tų kalbų man kilo noras užsikimšti ausis. Kokiais žodžiais ji apibūdino mūsų bendrus pažįstamus, žmones, su kuriais gyveno petys petin, žmones, kurie gyvena tame pačiame miestelyje, ir jų vaikus... baisu.
Pasak jos, visi jie tiesiog valkatos ir tinginiai, kurie tik reiškia savo teises, reikalauja didesnio atlyginimo ir gadina nervus nuo ryto iki vakaro. Nachališki suskiai, kurie visai negalvoja, kieno duoną valgo. Kalbėjo su tokia arogancija, tarsi būtų kabama ne apie žmones, o mėšlines muses. Pasak jos, tokie turi žinoti savo vietą.
Kokie tokie? Norėjau paklausti jos. Kokie tokie? Nepriklausantys miesto grietinėlei? Tokie, kaip mano vyras ir aš?
Mandagiai atsiprašiau, grįžau pas vyrą ir paprašiau jį važiuoti į namus. Man ta šventė apkarto. Buvo sunku ir skaudu suvokti – gal kažkur toli nuo čia dideli pinigai ir lašelis valdžios nesugadina žmonių. Pas mus, ko gero, yra kitaip.
Gal būčiau net nerašiusi apie tai, nes puikiai suvokiu – ta moteris (jau negaliu jos vadinti drauge), save pažintų, o žinant jos vyro ryšius savivaldybėje ir ilgas rankas, nebeilgai aš dirbčiau valstybiniame darbe... Bet atsirado proga pakelti sparnus, išvažiuoti kitur, todėl nebijau.
Tenoriu, kad žinotumėt, kaip į mus žvelgia tie, kas jaučiasi padėties valdovais, ir vargu, ar greitu laiku kas nors pasikeis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
