Tikrai nereikėtų numoti ranka į įvairius oficialius raginimus susilaikyti nuo nebūtinų kelionių – tai nėra tik kažkam malonus turistų gąsdinimas. Tuo įsitikinau keliaudama per Stambulo Atatürko oro uostą. Stambule lankiausi ne pirmą kartą, tad puikiai žinau, kiek paprastai užtrunkama prie pasų kontrolės ar kitose patikros vietose, bet šį kartą viskas buvo kitaip.
Tiesioginiu „Turkish Airlines“ skrydžiu iš Vilniaus atvykus į Stambulą nustebino, kad zona, kurią turi pereiti į šalį atvykę užsieniečiai, – tuščia. Taip, ten buvo šiek tiek žmonių, bet tikrai ne toks jų srautas, kaip anksčiau.
Daugiausia tai buvo atvykėliai iš islamiškų šalių – tai aiškiai matyti iš konservatyvios moterų aprangos. Įdomu tai, kad paprastai tokie keliautojai keliauja šeimomis ir su daug vaikų, tačiau tąsyk oro uoste su vaikais buvo matyti vos para šeimų. Tai buvo tarsi signalas, kad keliautojai šiuo metu nesijaučia drąsiai. Visi formalumai užtruko vos porą minučių.
Kariai su automatais visuomet pasirengę
Viso oro uosto teritorijoje patruliuoja kariai, ginkluoti automatais. Šiek tiek nejauku, nes kariai vaikšto poromis ir vienas jų visuomet laiko pirštą ant gaiduko. Itin gausios pajėgos budi ir toje oro uosto zonoje, kur kursuoja metro traukiniai į miestą ir iš jo.
Nors oro linijų ir oro uosto personalas buvo itin paslaugus, po kelių dienų grįžtant į Vilnių teko išgyventi įtampos akimirkų.
Šiuo metu Atatürko oro uoste sustiprintas saugumas, tad keliautojų daiktai tikrinami ir prie įėjimo į tarptautinių skrydžių terminalą. Ir anksčiau ten reikėdavo leisti lagaminą pro skenerį, bet dabar jau prašoma išimti kompiuterius ir kitus didesnius elektros prietaisus.
Nors prie šių patikrų ir būna eilių, tai viso smagumo pradžia, mat vos pridavus bagažą ir pasiėmus skrydžio bilietus tenka atsistoti į per visą oro uosto salę nutįsusią eilę. Suprantu, kad eilės ilgis priklauso nuo to laiko skrydžių skaičiaus, bet man joje teko praleisti apie dvi valandas.
Kaip milžiniška gyvatė tarp metalinių pertvarų išsirangiusioje eilėje – keli šimtai žmonių. Čia susimaišo skirtingos kalbos, kultūros, tradicijos ir noras ar nenoras bendrauti, šalių spalvų ir kvepalų įvairovei aprašyti neužtektų visos dienos.
Ilgus juodus apsiaustus vilkinčios moterys piktinasi, kai ant šių padurkų netyčia užlipa koks nesusipratėlis europietis ar po ilgo laikimo ima verkti čia pat vežimėlyje sėdintys dvynukai – vienas iš nuobodulio, kitas – dėl kompanijos broliui.
Panika dėl smulkmenų
Retkarčiais tokią margą minią priversdavo sunerimti koks nors į skrydį akivaizdžiai vėluojantis keliautojas, kuris tūkstantį kartų visų atsiprašydavo visomis žiniomis kalbomis ir bėgte skuosdavo prie pasų patikros.
Tokioje minioje tikrai nėra saugumo jausmo, priešingai, vienai šeimai netyčia susizgribus, kur padėti dokumentai, kilo panika. Net nesuprasdami, kas vyksta, greta esantys žmonės pradėjo blaškytis ir nervingai vieni į kitus žvilgčioti. Akivaizdu, kad rimta panika gali kilti dėl nereikšmingos smulkmenos, o kas dėtųsi toliau – vienas Dievas žino...
Tad planuojantiems keliauti per šį oro uostą patarčiau apsišarvuoti kantrybe ir tolerancija, o į patį oro uostą atvykti gerokai anksčiau prieš skrydį. Gerų ir saugių kelionių!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
