Jaunos mamos žiaurumas parduotuvės eilėje mane tiesiog pribloškė

Dabar mano gyvenime keistas ir sunkus, bet kartu ir nuostabus periodas. Jau pusę metų mūsų, jaunos šeimos, namuose gyvena mano senelė, kuriai šį rudenį sukaks 82 metai. Ji negali gyventi viena, bet dar stipri, pati apsirengia, iškepa blynų nerimstantiems proanūkiams.

Prekybos centre, kaip niekad tokiu laiku, nemažai žmonių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Prekybos centre, kaip niekad tokiu laiku, nemažai žmonių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Visą gyvenimą praleidusi sodyboje, tarp pievų ir obelų, senelė tiesiog dūsta ankštame miesto bute.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Visą gyvenimą praleidusi sodyboje, tarp pievų ir obelų, senelė tiesiog dūsta ankštame miesto bute.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Evelina

Jul 30, 2016, 12:04 PM, atnaujinta May 17, 2017, 9:17 AM

Tų jos keptų blynų ir aš negaliu atsivalgyti. Seka ilgas pasakas, kurių ir aš puse ausies pasiklausau su malonumu. Nuo ryto iki vakaro jos silpnose rankose šoka proanūkiams kojines buriantys virbalai. Taip, jai skauda rankas, bet negi sėdėsi be darbo?

Bet, bet... Niekada anksčiau, kol ji su mumis negyveno, aš nesusimąstydavau apie tai, kaip gyvenasi senukams ir senutėms šioje šalyje. Bet dabar matau tai, kas mane velniškai skaudina ir slegia, nes suprantu – senukams čia nėra vietos. Vienintelis dalykas, kurio iš jų tikimasi, – greičiau jau keliaukit į kapus. Tarsi prarandama teisė gyventi, jei peržengei tam tikro amžiaus ribą.

Jau nekreipiam dėmesio į paniekos ir pykčio kupinus žvilgsnius, kuriuos į mus laido, kol laukiame poliklinikos eilėje. Jau nebeskauda širdies, kai žmonės pradeda murmėti vaistinėje, pamatę, kaip traukiu iš krepšio kompensuojamųjų vaistų knygelę.

Bet kartais vis tiek nudiegia, kai susiduri su nemotyvuotu ir kažkokiu gyvulišku žiaurumu, nukreiptu į pagyvenusius žmones.

Kartais, labai retai senelė nori nueiti į parduotuvę. Aš ją lydžiu, kad galėčiau namo parnešti krepšius. Mes kliūvame, lėtai vaikščiodamos prekybos salėje, o blogiausia prasideda prie kasų. Štai jauną mamytę erzina, kad prosenelė per ilgai rausiasi piniginėje, bandydama sugraibyti nepaklusnias monetas.

Mums už nugarų jau susidarė eilutė. Padėčiau senelei, bet ji nori tam tikrus dalykus daryti savarankiškai. Pati. Tarsi norėdama sušvelninti tą žinojimą, kaip labai tokio amžiaus tampi priklausoma nuo artimųjų.

„Užkniso tie pensininkai, geriau jau sėdėtų namie“, – pusbalsiu, bet pakankamai aiškiai murma mamytė, šalia vaiko, sėdinčio prekių vežimėlyje, prisistačiusi sidro skardinių.

Atsisuku per petį, o ji ramiai ir įžūliai spokso man tiesiai į akis. Šalia dar stovi gal kokių 7 metų mergaitė. Jaunajai mamai audringai su malonumu pritaria pusė stovinčiųjų eilėje. Visi kaip vienas – jauni. Tie, kurie mano, kad niekada nepasens. Net jauna daili kasininkė nutaiso tokią miną, tarsi mano senelės lėtumas būtų ją kažin kaip įžeidęs.

Pajutusi palaikymą mama vėl pradeda savo litaniją: „Negana to, dar mes jiems pensiją uždirbam...“

Už jos nugaros – vėl pritariantis daugiabalsis murmesys. Noriu atsisukti ir surikti: „Bet ji ir taip ilgai sėdėjo namuose! Suprantat? Negalėjo išeiti iš namų, nes pylė lietus. Jai sunku vaikščioti per lietų. Jai sunku vaikščioti, kai lauke karšta ir tvanku. Ši diena vienintelė, kai jai lengviau!“

Visą gyvenimą praleidusi sodyboje, tarp pievų ir obelų, senelė tiesiog dūsta ankštame miesto bute. Savaitę praleidusi namuose, kartais ilgesingai prisėsdama prie lango, ji pagaliau gavo progą išeiti į parduotuvę. Išeiti pati, tegul su palyda, bet savomis kojomis. Ir jai tai – neapsakoma pramoga. Nupirkti proanūkiams saldainių ir pieno bei duonos sau nusipirkti. Ar pastovėjus kelias minutes ilgiau pasaulis ims ir sugrius?

Taip, mano močiutė jau nebe dvidešimties, bet ir tokio amžiaus žmonės turi poreikių. O kas dėl tos pensijos, tiksliau pasakius, dėl tų katino ašarų – poros šimtų eurų su trupučiu – tai mano senelė ją užsidirbo pati. Ardama nuo ryto iki vakaro. Jos darbo stažas – 40 metų. Keturiasdešimt... Net iki tokio skaičiaus besipiktinančiai mamai dar reikia gyventi ir gyventi.

Kodėl dabar bandoma prikišti jai tuos kelis valstybės numetamus eurus? Nes, dabartinio jaunimo suvokimu, tie pinigai krinta pensininkams už nieką? Tiesiog iš dangaus? Žinot, užtenka pažiūrėti į sunkaus darbo išsukiotas rankas, kad suvoktum, jog ne iš dangaus byra tie pinigai. Ir tikrai ne už nieką.

Pagaliau, sumokėjusios už pirkinius, mes einame namo. Senelė lėtai ir sunkiai, nes jai skauda sąnarius, aš, prisitaikydama prie jos žingsnių, einu greta su krepšiu.

Mus lyg viesulas aplenkia ta pati besipiktinusi mama. Nežinau, tyčia ar netyčia, dar užkliudo mano senelę vežimėlio kampu ir nulekia net neatsisukdama. Jai iš paskos tursena vaikai.

Namuose močiutė ilgai verkia, juk girdėjo kiekvieną skaudų žodį. Prisimenu tą piktą moterį, jos mažas mergaites ir svarstau – ar nesulauks jų mama tokios akimirkos, kai jai bus pasiūlyta važiuoti į senelių namus ir ten leisti savo dienas tokių pat karšinčių apsuptyje, kad netrukdytų ramiai gyventi jauniems? O tada mėnesiais lauks, kad ją aplankytų. Prisimintų, kad ji vis dar gyva...

Nelinkiu blogo, tikrai ne. Bet tą akimirką jaunajai mamai iš visos širdies palinkėjau gyventi ilgai. Taip ilgai, kad spėtų sužinoti: kokias vertybes ugdai savo vaikams, tokie jie ir bus.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.