Man dabar 71 metai. Mano vaikystė, jaunystė, mėgstamas darbas, santuoka, vaikai – tai sovietmečio laikų įvykiai mano gyvenime.
Aš buvau laiminga net ir tada, kai vaikystėje namuose trūko duonos, kai į mokykla ėjau su suplyšusia, sesers nunešiota avalyne ar kelnėmis kiaurais keliais. Mokykloje svajojome apie šviesią ateitį. Mes buvome naivūs ir geri vaikai.
Mano tėvai – visiški bemoksliai. Jie nelankė mokyklos, bet buvo labai laimingi, kad mes visi mokėmės ir juos truputį pamokėme rašyti bei skaityti. Mes buvome visai neturtingi, kaip ir visi mano jaunystės draugai, bet draugiški, tad tai nekliudė mūsų laimei.
Džiaugsmai, vargai, kartais ir nepriteklius – taip praėjo mano gyvenimas nuo jaunystės iki vaikų gimimo ir auginimo. Mano kaip ir kitų to laiko žmonių prisiminimai neatskiriami nuo to meto aplinkos. Kartais norėtųsi bent sekundei grįžti į tuos laikus, kai buvo mažiukai mano vaikai, pajusti jų kvapą.
O ką galime prisiminti kartu su tuo? Vystyklai, vaikiškas kefyras, Kūlverstukas… Pasakyk kam nors iš dabartinių politinių rėksnių – prilipdys tau ilgesį sovietiniams laikams.
Taip, aš ilgiuosi savo vaikystės, jaunystės, su didžiule šiluma prisimenu daug savo gyvenimo įvykių. Bet tai neturi nieko bendro su sovietine politika. Beje, pioniere nebuvau – tėvai neleido. Prie komjaunimo su didžiausiu entuziazmu prisijungiau pati, o jau į partiją – pati nebenorėjau. Bendradarbiai partiečiai savo dviguba morale atgrasė nuo tokios kompanijos.
Mūsų artimoje giminėje nebuvo ištremtų į Sibirą, nes abu tėvai buvo iš neturtingų, daugiavaikių šeimų. Politika domėjausi tik besimokydama institute, o vėliau atėjo suvokimas – Sovietų sąjungoje tiek daug melo, dvigubų standartų, o svarbiausia, kad tai kada nors turi baigtis.
Tad nepainiokite, gerbiamieji, dviejų skirtingų dalykų – mūsų, vyresnės kartos, ilgesio savo vaikystei ar jaunystei ir ilgesio gyvenimui sovietinėje diktatūroje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
