„Dėl rimto reikalo galime“, – kas antrą žodį pasičepsėdamas burbtelėjo ir dingo. Jau kai maniau, kad viskas baigta ir stabo sukaustytas lovoje vertinau išpuolio nuostolius, tykiai įsliūkino aukštas akiniuotas Konformistas ir nesvarstęs pasisavino „Placebą“. Kaip baisiausiuose sapnuose būna, aš nieko negalėjau padaryti – tik stebėjau lentyną švarinančią grėslią figūrą ir jutau kylantį siaubą.
Dar paskui į miegamąjį užsuko europinis briedis, bet šis tik pačepsėjo ir nieko neėmė.
Atsibudęs pamačiau, kad namų bibliotekoje liko galybė skirtingų pilkos atspalvių beformių knygų, neturinčių nei autoriaus, nei pavadinimo, ir visas likęs neišparduotas Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivas“ viršutinėje lentynoje iš kairės. Aš vis dar skendėjau košmare ir, iš gerklės besprūstant riksmui, pagaliau atsibudau.
Jeigu šitas sapnas būtų tikras, galėtume jį paaiškinti kaip simboliškai išreikštą baimę. Vis dėlto net be psichoanalizės galiu patvirtinti: taip, bijau. Ar bent baiminuosi, nerimauju. Nerimauju dėl to, su kokiu pagreičiu traukiasi Lietuvos, kaip ir viso pasaulio, žurnalistikos laukas.
Andriaus Tapino romanai saugiai dulka mano lentynose, bet jo laidos „Pinigų karta“ visuomeninio transliuotojo tinklelyje nebeliko.
Beje, LRT tinklelis iš dalies priklauso man taip pat, kaip manoji knygų lentyna, nes už jo išlaikymą sumoku 10 eurų per metus. Kiekvienas mokėdami mokesčius susimetame po dešimtinę, kad matytume ir klausytume kokybiškas, misiją atliekančias laidas. Ir išlaikytume jau aštuoneri metai transliuotojui vadovaujantį generalinį direktorių.
Ir aš nesu tikras, ar ši už mano dešimtinę išlaikoma svarbiausia šalies žiniasklaidos bendrovė yra tinkamai kontroliuojama, kai tarp LRT tarybos narių veikia ir socialdemokratų garbės pirmininkas Česlovas Juršėnas, buvęs tarybinių laikų Televizijos ir radijo komiteto informacijos redakcijos vyriausias redaktorius.
Kai naujoji siaurovizijos vadovybė 2008 metais nutraukė sutartį su įtakingu visuomenininku Dariumi Kuoliu, atsistatydino tuometis tarybos pirmininkas Valentinas Milaknis. Č.Juršėnas kaži ar trauksis iš tarybos, kad neišsaugojo sutarties su A.Tapinu – juk niekas negali būti tikras, ar „Pinigų kartos“ autorius prieš rinkimus nepakvies pasikalbėti ūkio ministrą Evaldą Gustą, odiozinę socdemų marionetę vyriausybėje.
A.Tapinas po kelių plačiai nuskambėjusių pokalbių, kuriuos, kaip aną su Birute Vėsaite, galime laikyti chrestomatiniais („Pinigų karta“, 2013 01 08), tapo solidžiu žiniasklaidos satyriku, į dienos šviesą ištraukiančiu ne tik ekonominių, bet vis dažniau ir politinio gyvenimo paradoksų, akibrokštų, keistenybių.
Jo sugebėjimą vis pakutenti valdančiųjų elito Achilo kulną sykiu pasiūlant suprantamą, įtaigią naujienos formą įvertina ir auditorija. Jis yra vis brandesnis ir profesionalesnis žurnalistikos inovatorius, turintis gebėjimų dar iki žilės tapti lietuviškuoju Jonu Stewartu.
Tokiu, pas kurį kada nors veržtųsi šalies prezidentai, užtat puikiai žinodami, kad ateiti turėtų pasiruošę ir nesuderinę iki griežto scenarijaus formos visut visutėlių klausimų.
Negi LRT vadovybė nemato šio įdirbio ir potencialo? Būtent tą ir mato, todėl bespalvei LRT televizijai tokio charizmatiško ir vargiai kontroliuojamo išsišokėlio nereikia.
Juk A.Tapino politinis interviu su tuomete ūkio ministre yra vienas įsimintiniausių žurnalistinio darbo pavyzdžių per šią valdžios kadenciją. Todėl kad A.Tapinui dingtelėjo, kad taip sugalvojo ir galiausiai puikiai įgyvendino.
Mes turbūt taip pat atsimename, kaip Rita Miliūtė tiesioginiame eteryje taršė Druskininkų merą Ričardą Malinauską („Teisė žinoti“, 2016 02 15), o Edmundas Jakilaitis rėmė prie sienos aplinkos ministrą Kęstutį Trečioką („Dėmesio centre“, 2016 03 08), bet šių laidų turinį padiktavo ne tiek pačių vedėjų kūrybiškumas, kiek kontekstas – didžiausias valdžios skandalas, kurio pagrindiniai LRT politinių laidų vedėjai tiesiog negalėjo nepastebėti.
Tai ir yra skirtumas tarp A.Tapino ir R.Miliūtės su E.Jakilaičiu – nors visi trys aukščiausio profesionalumo, tik „Pinigų kartos“ autorius į eterį atsineša ir „katę iš gatvės“ – tai yra užkulisinę, užklasinę, kituose kanaluose nematomą, bet aštrią ir visuomenei svarbią temą.
Komentuodamas neprofesionalų Olimpiados komentavimą, Rimvydas Valatka, vienas iš tų nuomonės lyderių, kurie dar turi eterio LRT radijuje, konstatavo: „Žiniasklaidoje jau senokai galioja tos pačios taisyklės, kaip ir politikoje, savivaldoje, mene, architektūroje: mums nereikia nei geriausio, nei gero. Su tokiais vienas vargas. Svarbiausia, kad būtų savas, lojalus. Ir pigus.“
Varžomai žiniasklaidos priemonei kūrybinė laisvė yra pavojinga. Juk stiprus autonomiškas balsas trukdys darniai reguliuoti pagrindinio informacinio lauko ryškumą. Prisipažinkite, ar atsimenate, kada už 30 mln. eurų iš biudžeto išlaikoma LRT atskleidė politinį skandalą? Neatsimenate, nes neatskleidė.
Geriausia, ką LRT televizija gali įvardinti originalaus ir sykiu visuomenei „reikšmingo“, – tai ne žurnalistinį, o propagandinį kanoną atitinkančiame reportaže grupelei aktyvių kairuolių ir anarchistų prikergti Rusijos interesams atstovaujančių kenkėjų etiketę nė nesivarginant sudaryti regimybės, kad kūrybinei grupei rūpi pačių protestuotojų prieš Darbo kodekso pataisas motyvai („Savaitė“, 2016 07 03).
Vienpusiškais reportažais LRT aptarnauja valdančiųjų politiką. Tų pačių valdančiųjų, kurie užtikrino A.Siaurusevičiaus vadovaujamam transliuotojui didžiausią biudžetinį finansavimą per Lietuvos televizijos ir radijo gyvavimo istoriją (dar 2010 metais valstybės finansavimas LRT buvo triskart mažesnis ne dabar).
Neseniai prieš koncertą filharmonijoje stebėjau palei įėjimą pirmyn atgal trypčiojantį generalinį direktorių. Susikišęs rankas į kišenes ir nervingai rūkydamas jis priminė personažą iš kriminalinio filmo – toks emocinis estetinis įspūdis. Ir kaip atlėgo generaliniam direktoriui, kai prie filharmonijos prisiartino ministro pirmininko
Algirdo Butkevičiaus vyriausybinis automobilis – Siauras šoko prie premjero lyg nuolankus durininkas, nusiteikęs pasirūpinti aukšto svečio paltu. Mano supratimu, autoritetingas žiniasklaidos kanalo vadovas turėtų pats laukti, kol prie jo prieis premjeras, ir šnekėtis vyriausybės vadovui galėtų pasiūlyti nebent darbo laiku – vien kad politiniai pageidavimai neterštų laukiamo koncerto pažado. Bet mes puikiai žinome, kad A.Siaurusevičius gabus dar ne tokiems žygiams.
Užuot strykčiojęs prieš premjerą galėtų jis pagaliau pasirūpinti, kad nelūžinėtų kaskart per „Mediateką“ įjungtos radijo laidos (apie televizines net nekalbu – neturiu kantrybės kentėti). Ir kad grįžtų į archyvą jau turbūt istorinę vertę įgijusi D.Kuolio laida „Tarp Rytų ir Vakarų“, kurios kas kartą klausydamas jusdavai, kad Lietuvoje vyksta svarbūs dalykai.
Visgi vargu ar atminties saugojimas yra didžiausias šios aštuonerius metus LRT valdančios komandos rūpestis, nes dabar svarbiausia netolima ateitis – Seimo rinkimai. Kurie, neabejoju, transliuotojo tinklelyje bus atspindėti taikiai ir sklandžiai.
Draugiškai kaip daugumoje kitų kanalų. Kanalų šalies, kur savaitinius vyriausiųjų redaktorių komentarus keičia horoskopai, o pačių redaktorių autoritetą – žavi, bet redakcijos balso ir linijos neatspindinti nepriklausomo autoriaus svaja, kur radijo vedėjui užtenka būti garsenybe, kad atrodytų pakankama kitai garsenybei užduoti klausimus, tokius kaip:
„Kur esate dirbęs?“ arba net: „Arjūsų tokia pavardė?“
Kur pirmadieniais nebeišeina laikraščiai, o išeinančių kitomis dienomis bemaž niekas neskaito, kur iš eterio dingsta reitingą auginančios žurnalistikos profesionalai, o likusieji kas dieną su vis mažesne nuoskauda sprendžia dilemą – į pirmą vietą kelti naujieną apie Iraką ar šuniuką?
Apie Iraką ar šuniuką? Į šį pamatinį prieštaravimą prieš kelias dienas atkreipė dėmesį JAV komikas ir komentatorius Johnas Oliveris, kuris savo pasakojime nelyg šių laikų žurnalistikos moto pateikė žiniasklaidos magnato Samo Zello necenzūrinio spjūvio buvusiai pavaldinei parafrazę: „Visos naujienos apie šuniukus, kurios tinkamos spausdinti, taip pat kažkiek naujienų apie Iraką, jei galėsime sau leisti, f*ck you“ („Last Week Tonight“, 2016 08 07).
Tai štai, f*ck you, mieli žiūrovai. Analogišką mintį per „Žinių radiją“ draugiško formato laidoje netyčiniu riktu leptelėjo ir pats A.Siaurusevičius: „Dėl rimto reikalo galime aukoti… žiūrovus“ („Marijonas kviečia“, 2015 10 21).
Dėl rimto reikalo? Jau net ne dėl reitingo – tai dėl ko? Butkevičiaus? Šuniuko? Ūpo ir garo? Čia per daug klausimų!
Tad žinokitės, tiesiog, paprasčiausiai: f*ck you.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
