Mano vyras yra tikrai geras. Jis taip pat ramus, beveik nevartojantis alkoholio. Dažnai užsimena, kad norėtų vaikų. Ir štai tikrai galėjome pradėti gražų ir laimingą gyvenimo etapą, tačiau aš suklydau.
Ilgainiui supratau, kad vis dėlto mane vakarėliai, o gal labiau – alkoholis, domino. Tiesiog neturėjau su kuo to patirti. Bendravau tik su keliomis savo draugėmis, kurios buvo it pilkos pelytės ir joms galvoje buvo tik mokslai. Tačiau susiradau ir kitokią draugę, kurios šeima ir ji pati buvo mėgėjai išgerti. Tad aš su ja per vakarą išgerdavau kelis šampano butelius ir vieną stipraus alkoholio butelį.
Būdavo taip gera – jausdavausi linksma ir laisva, tačiau rytais gailėdavausi, nes sveikata būdavo prasta.
Po kelių išgertuvių su šia drauge aš pagalvojau: juk nebūtina dalyvauti kažkokiuose vakarėliuose, kad galėtum gerokai įkaušti. Tai gali padaryti ir viena.
Vėl „paskutinis kartas“
Ir tai tapo geriausia mano gyvenimo dalimi. Prieš kiekvieną laisvadienį palaukdavau, kol užmigs vyras. Tyliai išsliūkindavau iš miegamojo ir svetainėje, įsitaisiusi ant sofos priešais televizorių, vartodavau alkoholį.
Pasidarydavo linksma. Susirašinėdavau su feisbuke esančiais žmonėmis, kartais kam nors paskambindavau, sėdėdavau balkone. Atrodo, kas čia linksmo? Bet man taip jau būdavo. Paryčiais tiesiog grįždavau lovon. Vyras ir vėl murmtelėdavo, kad prisigėriau.
Galiausiai ėmiau kaltinti vyrą. Klausdavau, kodėl jis man nedraudžia vartoti alkoholio, kodėl neatima, neieško ir neišpila. O jis pasakydavo – o kam, tu vis tiek rasi kaip išgerti. Apsisukdavo ant kito šono ir užmigdavo. Ėmiau galvoti, kad visai jam nerūpiu. Bet supratau, kad jis buvo ir teisus – su šia problema turi nusiteikti kovoti pats.
Ėmiau sau sakyti, kad tai bus „paskutinis kartas“. Tačiau alkoholis mane ėmė taip vilioti, kad dieną jau imdavau galvoti, kaip čia vakare prieš laisvadienį reikės išgerti. Tada pasakydavau sau, kad išgersiu tik skardinę sidro ar alaus. Tačiau tiek išgėrusi „pagaudavau kablį“ ir vėl viskas baigdavosi tuo pačiu.
Vieną naktį – lūžis
Galiausiai vyras ėmė stipriai pykti, tačiau aš nekreipiau į tai dėmesio. Jis daug ir sunkiai dirba, tad jam užmigus ir toliau tęsdavau savo išgertuves.
Tačiau to, jog esu alkoholikė, aplinkiniai teigti negalėjo. Jiems buvau ta pati atsakinga ir miela jauna moteris. Nes tuomet dar sugebėjau susilaikyti ir negėriau nei darbe, nei prieš jį. Neblaivi ar pagiringa nesirodydavau viešumoje. Tai akcentuodavau vyrui, o jis man sakydavo: „Taip yra dabar, o kaip bus vėliau?! Juk viskas turi pradžią!“
Pati puikiai supratau, kad turiu problemą. Pripažinau tai. Apie tai skaičiau, apie to žalą diskutuodavau su aplinkiniais. Tačiau kas iš to, jei nesugebėdavau atsispirti, o išgėrus porą buteliukų alaus sąžinės graužatis baigdavosi... Suvokiau, kad vaikštau peilio ašmenimis, bet negalėjau to sustabdyti.
Ir vieną naktį įvyko lūžis. Įkaušau tiek, kad ėmiau šokti ir juoktis viena, suktis ratu kambary. Atėjo vyras. Ėmė mane raminti, prašė eiti miegoti. Viską atsimenu kaip per miglą. Kažkodėl sugalvojau pabėgti.
Išbėgau laukan, vyras mane pasivijo, prašė eiti namo. Aš šaukiau, kad jis man neleidžia linksmintis ir panašiai. Galiausiai sunervinau jį tiek, kad man paliepus dingti jis ėmė ir dingo. Paskui sužinojau, kad slėpėsi už krūmo. Bet tada maniau, kad nuėjo namo.
Ėmiau isteriškai verkti, bet tos ašaros buvo iš esmės pykčio. Bėgiojau kiemais po rajoną ir šaukiau. Sustojau prie vieno iš daugiabučių ir atsiklaupusi ant žemės toliau verkiau. Per vieną balkoną kažkas paklausė, kas nutiko. Tada atsistojau ir bėgau tolyn. Apsidairiau, o vyro aplink nesimatė. Pasakiau sau – aha, jei tu šitaip, tai taip ir žinok – nusiėmiau vestuvinį žiedą ir sviedžiau tolyn.
Saikingo gėrimo nėra
Kai pagaliau nurimau, prie manęs priėjo vyras, kuris visą tą laiką sekė man iš paskos. Dabar verkiau jo glėby. Verkiau, kad esu girta, kad nesugebu atsispirti alkoholiui. Galiausiai nusprendėme eiti namo, tačiau aš turėjau pasakyti jam tai – aš išmečiau žiedą. Deja, mes jo neradome. Buvo tamsu, ką gali rasti krūmuose šviesdamas telefono žibintuvėliu... Kitą dieną jo surasti irgi nepavyko.
Grįžau namo ir kritau į lovą. Vyras gulėjo šalia ir snaudė mane apsikabinęs. Jaučiau saugumą, meilę ir kaltę. Kodėl tu mane apkabini, kai aš šitaip elgiuosi, o dar ir vestuvinį žiedą pamečiau...
Ryte vyras buvo kaip niekad keistas. Toks meilus ir švelnus. Juk jeigu jis būtų šitaip pradanginęs vestuvinį žiedą, tai aš su juo išvis būčiau nekalbėjusi.
Šis įvykis ir vyro elgesys po jo padėjo man įgauti valios. Juk išgėręs žmogus gali pasidaryti agresyvus, gali pridaryti visokių bėdų. Tad kam aš save stumiu į tokį liūną, juolab kai šalia manęs yra mane mylintis žmogus?
Taip, ir nuo tos dienos aš alkoholio nebevartoju. Tačiau viskas nėra taip paprasta ir stebuklinga. Aš kenčiu. Aš kas akimirką svajoju apie taurę šampano ar vyno, apie bokalą alaus...
Vakarais geriame neva atsipalaidavimui, su draugais susitinkame bokalo alaus. O kodėl negalime atsipalaiduoti gerdami puodelį šiltos ir kvapios arbatos ir to paties susitikti su draugais?
Jūs sakysite, kad tai jums negresia. Sakysite, kad reikia mokėti gerti saikingai. Vadinsite mane bevale kvaiša, nesugebančia valdyti savo poreikių. Tačiau jūs klystate. Saikingo gėrimo išvis nėra. Kiekvienas gurkšnis alkoholio gali vesti priklausomybės link. Alkoholis pasiglemžia greitai ir negailestingai. Atrodo, dar vakar pakėlei taurę šampano sveikindamas artimą su gimimo diena, o jau šiandien nebegali neišgerti.
Tai yra nuodai, pardavinėjami parduotuvėse, o kodėl žmonės švenčia save nuodydami, sunku suprasti. Tai tapo taip jau įprasta, kad daugelis iš mūsų apie tai net nesusimąstome. O jeigu alkoholis ne nuodas, tai duokite jo savo vaikams, vairuokite išgėrę. Juk nedarysite to. Kodėl? Todėl, kad tai nuodai.
Džiaugiuosi, kad spėjau sustoti. Džiaugiuosi, kad nenutiko taip, jog nepasirodyčiau darbe ar visa pagiringa stovėčiau parduotuvės eilėje pirkdama butelį alaus už paskutinius centus. Nes juk tikriausiai ėjau to link. Susimąstykite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
