Visą gyvenimą, kuris nebuvo toks jau ir ilgas, smerkiau nusistovėjusius visuomenės stereotipus, nepagrįstą konservatyvumą, amžiną baimę, kuri vadinasi „O ką pagalvos kiti?“, draudimus gyventi kitaip, nei yra nustatyta. Ir ką smerkiau labiausiai – diskriminaciją. Amžiaus, lyties, profesijos, socialinio sluoksnio... Ir štai!
Vieną gražią perskaitau straipsnį, kuriame D.Bunkaus bendraamžis, prisistatantis kaip 40-metis, gerai uždirbantis ir sportuojantis vyras, be gailesčio kritikuoja ir žemina. Ypač pažemintos lieka jaunos mergaitės, kurios neakivaizdžiai, bet tarp eilučių yra išvadinamos nuolankiomis kvailutėmis, sekso objektais ir besmegenėmis tuštutėmis.
Taigi, prisistatau ir aš. Esu 20 metų moteris (nors minėto straipsnio autorius mano, jog tokios „malalietkos“ dar neturi teisės vadintis moterimis). Studijuoju, laisvalaikiu mokausi kalbų, šoku, sportuoju, skaitau knygas, turiu savų idėjų, vizijų ir svajonių.
Uždirbu pati, vyro neturiu, tėvams ant sprando nesėdžiu palaikau feministes ir pasisakau už idėją, jog kiekviena moteris, nesvarbu, kokio amžiaus ji būtų, turi pati save apginti, pati savimi pasirūpinti, išsilaikyti ir savarankiškai susikurti gyvenimą.
Diskutuojant apie tai (nors, atleiskit, jūs turbūt teigiate, kad tokios „studenčiokės“ kaip aš nėra jums lygiavertės pašnekovės, o gal ir apskritai nežino žodžio „diskusija“) man pasirodė labai vertingi sportinių šokių čempionės Editos Daniūtės žodžiai, pasakyti neseniai duotame interviu: „Sunkiai dirbau visą gyvenimą, kad susikurčiau tokį statusą, kurio nereikėtų gerinti vedybomis.“
Sakot, vidinis ryšis tarp skirtingo amžiaus žmonių nėra įmanomas? Klausiate, apie ką su tomis gražuolėmis kalbėtis? Aš, žinoma, gerbiu jūsų gyvenimo patirtį. Ką jau čia ir kalbėti – 40 metų patirties ir 20 metų nuvalkioto, beprasmio gyvenimėlio. Nedrįstu ir lygintis!
Nežinau, ką jus dirbate ir iš kur plaukia tos jūsų geros pajamos, bet akivaizdžiai ne iš literatūros sferos, nes iš jūsų žodžių galima spręsti, jog nesate didelis knygų gerbėjas. Kitu atveju tikrai žinotumėte, kokios skirtingos gali būti žmonių istorijos, jų gyvenimai, kurių kiekvienas yra įdomus, individualus ir spalvingas – nėra vieno recepto pagal kurį galima nugyventi teisingą gyvenimą.
Tikriausiai neskaitėte Jameso Pattersono ir Gabrielle Charbonnet knygos „Sekmadieniai pas Tifanį“, nes tikrai būtumėte įsiminęs aukso vertus žodžius: „Dvidešimt trejais metais vyresni, bet nebūtinai tiek kartų protingesni.“
Dabar tiesiog gyvenate įkalintas stereotipų, tradicinio mąstymo pasaulyje, kaip ir dauguma mūsų visuomenės narių. Gyvenate jame jau 40 metų ir vargu, ar iš jo išsilaisvinsite.
Kiekvieną požiūrį ir situaciją galima įvertinti skirtingais aspektais. Labai lengva diskriminuoti amžių, jaunas mergaites vadinti pinigų ir prabangos ištroškusiomis harpijomis be smegenų. Nuostabu, jei turite tam drąsos. Aš ne mažiau drąsiai galiu pakritikuoti vyrus. Ir visai ne jūsų įvardintus nusususius studentus, o taip aukštinamus, pinigais pertekusius verslininkus.
Ar galiu aš gerbti vieną iš jų, kai jis, man pacitavus keletą frazių iš literatūros ar filosofijos, atsako: „Aš tai kitų necituoju. Aš cituoju tiktai save, todėl kad mano žodžiai yra išskirtiniai ir unikalūs.“ Aha... Vadinasi tai žmogus, kuris vadovaujasi fraze: „Visi šitam pasaulyje durniai, išskyrus mane.“
Tai sakot, 35-45 vyrai yra įdomus pašnekovai? Ar iš tokių pašnekovų įmanoma ką nors išmokti? Ne visada. Todėl nemanau, kad sąžininga sakyti, jog su jaunomis damutėmis nėra apie ką diskutuoti, nes lygiai tą patį galiu pasakyti apie daugelį skirtingo amžiaus vyrų. Ypač ant pjedestalo pastatytų „garbingų“, gerai uždirbančių vyrų. Tokių, apie kuriuos kalbate savo straipsnyje.
Sakyti, jog nuolankios ir paklusnios savo vyrams yra tik tos 20-metės „studenčiokės“, kurios po to taps stipriomis ir suaugusiomis irgi yra kvaila. Jei moteris nėra stipri, turinti ambicijų, nepasiduodanti kitų nuomonei nuo pat jaunystės, tai ji tokia nebus niekada.
Kaip tada pakomentuoti atvejus, kai 35-40 metų moterys važinėja savo vienmečių vyrų nupirktais automobiliais, gyvena jų pastatytuose namuose, įneša į bendrą šeimos biudžetą 20 proc. pajamų, kai tuo tarpu vyras įneša 80 proc?
O taip, dar pamiršau pridurti, kad dažniausia jos sėdi tribūnose, kol jų vyrai kaunasi arenoje, o tada nepraleidžia progos pasimaudyti jų šlovės spinduliuose. Tos pačios „subrendusios ir suaugusios“ moterys po skyrybų verkia, kad liko be nieko.
Tai tu statyk namą, tu pirk mašiną, tu kaukis arenoje! Kodėl jos to nedaro? Ar jums tikrai užteks visos gyvenimo patirties paaiškinti tam?
Savo pačios aplinkoje esu sutikusi daug jaunų mergaičių, kurios ne tik išlaiko save, bet ir padeda išsilaikyti savo šeimai. Stiprios, drąsios, protingos, gilaus mąstymo, gražios, ambicingos, tikinčios savimi ir gyvenimu.
Gerbiu tai, jog nediskriminuojate vyresnio amžiaus moterų, aukštinate jų grožį ir seksualumą. Tai – pagirtina. Bet lygiai taip, kaip esu mačiusi puikių jaunų moterų, esu mačiusi ir vyresnių, kurios, nepaisant savo didelės gyvenimiškos patirties, bailiai stovi vyrams už nugarų, klapsėdamos ilgomis blakstienomis ir juokingai besišypsodamos. O dar tas jų trapus balselis, kuris tik ir byloja, kad jas reikia apginti...
Jei taip nepagarbiai mus vadinate „studenčiokėmis“, tai kaip man pavadinti jus? Lepšiais? Manau, jog irgi turiu teisę taip išsireikšti.
Ir dar. Jūs, vyrai, patys išsirenkat už save silpnesnes moteris, kurias galėtumėt ginti tam, kad pasijustumėt tikrais vyrais. Juk vyras nori, kad jo moteris būtų graži, bet ne tokia graži, kad taptų pasaulinio garso „ Victoria's Secret“ modeliu.
Vyras nori, kad ji būtų sportiška, bet tą sportiškumą jis suvokia kaip elementarų lieknumą, kuris labai dažnai yra įgimtas. Neblogai yra, jei ji rytais pabėgioja. Bet jam nereikia, kad ji iškeltų 50 kilogramų štangą, atsistotų ant galvos, ar kad, pavyzdžiui, taptų antrąja Rūta Meilutyte.
Vyras nori, kad ji būtų protinga, bet tą protingumą jis suvokia kaip elementarų mokėjimą nenusišnekėti ir kokio nors popierėlio, patvirtinančio išsimokslinimą, turėjimą. Bet jam tikrai nereikia, kad jo moteris mokėtų 10 kalbų, išrastų vaistus nuo vėžio ar taptų prezidente.
Tad kai vyras sako, jog jam patinka, kai moteris moka už save pakovoti, man visada norisi paklausti: „Ar tu tikrai matai, kas šalia tavęs?“
Taigi, paskui vyrus nesekiojau, dėmesio nereikalavau, jų nebijojau, nemaldavau ir viską, ką galvojau, sakiau į akis, nepataikavau. Didžiavausi būdama feministe, palaikiau stiprias ir brandžias moteris, neatsižvelgiant į jų amžių. Nestovėjau vyrui už nugaros, nevaikščiojau išdidžiai įsikibusi į parankę, todėl manau, jog turiu teisę pasakyti, kad autoriaus žodžiai yra ne tik įžeidžiantys. Jie – diskriminuojantys!
Gali būti, jog šitas mano laiškas nieko nepakeis. Bet nepaliauju naiviai tikėtis, kad daug tokių nuomonių paskatins valdžią priimti įstatymą, kuris uždraustų moteriai (žmonai) disponuoti vyro turtu. Taip ir santuokų iš išskaičiavimo sumažėtų, ir feministės liktų patenkintos. Žodžiu, du zuikiai vienu šūviu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
