Gyvename be paskolų ir turime nuosavą (!) namą. Dar daugiau. Tas namas yra 2 km nuo miesto centro, viename iš 3 didžiausių Lietuvos miestų. Jei galvojate, kad tai turėti lengva – netiesa.
Dirbame abu su vyru visur, darome viską, ką galime. Imamės ir atsitiktinių darbų. Turime reikiamą kvalifikaciją, be to, galiu rašyti projektus, o vyras be etatinio darbo dar gali būti amatininku – statybinių darbų prižiūrėtoju. Visa tai – ramių vakarų su šeima sąskaita.
Draugų šeimomis, beje, neturime: arba dirbame, arba būname su savo šeima. Vieninteliai baliai – vaikų gimtadieniai. Ir tai be alkoholio.
Bet apie ką rašinys. Nepaisant taupymo ir visų pastangų gauti papildomų pajamų ir sėkmės (laiku parduoto vieno nekilnojamo turto ir nusipirkto kito), kiekvieni metai – išgyvenimo džiunglės.
Sunku. Artėja ir vaikų paauglystė. Irgi iššūkis. Iššūkis būna ir susimokėti mokesčius prieš gegužės pirmą, ir bet kokios pastangos pagerinti buitį: ar tai būtų virtuvės remontas, ar septynvietės mašinos įsigijimas.
Ką tik suskaičiavom metų balansą – artėjant rugsėjo pirmajai visuomet taip darome. Baisu: dar nenusipirkome kuro šaltajam sezonui, bet jau turime skolą – 1500 eurų. O kur dar rugsėjo pirmosios išlaidos...
Aišku, septynvietė mašina, virtuvės remontas ir dveji implantai buvo daugiau, nei įmanoma. Liūdina ir paaugliškos problemos su vaikais. Išlipdama iš mašinos, kai važiavome pirkti mokyklinių prekių, pasakiau vaikams kažką griežtesnio apie apie pagarbą tėvams ir vertinimą to, ką jiems duodame.
Staiga dvi pensininkutės pradėjo ant manęs klykti. Nemeluoju – klykti. Kad iškvies man (išlipančiai iš mašinos su 3 tvarkingai aprengtais vaikais ir garsesniu tonu kalbančiai su vyresnėliu) policiją. Įduos vaikų teisių apsaugos tarnybai. Kad man nervus reikia gydytis. Sustojau.
Mandagiai – na, gal ne visai – pasiūliau jai tai ir padaryti. Dar pasiūliau pagimdyti ir išauginti dorais žmonėmis tris vaikus. Paskui susimąsčiau.
Kraudama į krepšelį mokyklines priemones stebėjau kelias mamas, „stiklinėmis akimis“ stovinčias prie kasos ir rankose laikančias vermuto butelius. Viena buvo visai „lūžusi“, rėkė ant vaiko už paimtą saldainį. Ir jokia „gelbėtoja“ ant jų nešaukė. Aplinkiniai tiesiog stovėjo šalia nudelbę akis.
Rėkiama tik ant tokių kaip aš – kurie dar kapstosi, moka mokesčius, leidžia vaikus į būrelius ir, kvailiai, dar gimdo 3 ir daugiau vaikų. Ant šitų dar galima rėkti, jie dar atsikels.
Kas dėl paramos šeimai. Nekalbu apie pašalpas ar psichologus, ar būstą – jų mums nereikia. Susitvarkome. Bet, pavyzdžiui, nuolaida mokesčiams būtų puiku – kiekvienam šeimos nariui ar bent nuo individualios veiklos pajamų. Juk viską išleidžiame vaikams, busimiems mokesčių mokėtojams.
Vien tik už trijulės būrelius, priemones ir uniformas išleidžiame vidutiniškai 270 eurų per mėnesį. Taip, galėtume neleisti jų į šokius, muziką, kompiuterių būrelį ar keramiką, bet manau, kad visapusiškas išsilavinimas bus svarbus, kai jie tvirtinsis į gyvenimą.
O mokesčius mokame visus. Tas Neapmokęstinamas pajamų dydis (NPD) netaikomas, nes su papildomomis pajamomis (be kurių neišgyvensi bent pusiau padoriai) mes „viršijame normas“.
Pasiūlysite emigruoti? Galbūt. Likus 10 metų iki pensijos mąstysime apie tai. Šiaip ar taip, aš puikiai moku kalbas (tiek anglų, tiek vokiečių), o vyras turi rankas – vadinasi, ne dykas sėdėtų ir užsienyje. Bet kodėl darbingoms, pervargusioms, bet dar socialiai kvėpuojančioms šeimoms negailestinga ne tik valstybė, bet ir kiti skriaudžiamieji? Iš valdžios aš jau nieko gero nesitikiu, bet tos mane sustabdžiusios pensininkės...
Kodėl rėkiame ant tų, kurie dar gyvena tvarkingai, kvėpuoja ir moka mokesčius? Kodėl remiame tik parkritusius? Ar reikia stovėti prie kasos su vermutu, o ne mokyklinėmis priemonėms, kad sulauktume aplinkinių pasmerkimo?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
