Bet šį savaitgalį mano dukra padarė tokį pareiškimą, kad kelioms minutėms net žado netekau ir tiesiog nežinojau, ką jai pasakyti.
Kalbėjom apie artėjančią rugsėjo pirmosios šventę, paklausiau dukros, ar jos laukia. Šiaip ji vis dar mokymosi optimistė: jai patinka jos pradinių klasių mokytoja, patinka bendraklasiai, patinka mokykla ir mokymasis. Bet prakalbus apie rugsėjo pirmąją dukra prisiglaudė prie manęs ir maldaujančiai pasakė: mamyte, ar galim šiemet ten neiti, o eiti iš karto tą dieną, kai jau bus pamokos?
Nustebusi paklausiau kodėl, o atvirai išrėžė: tai kad buvo labai karšta ir nuobodu klausytis tų kalbų, ir aš visą laiką norėjau verkti.
Prisiminusi taip vadinamą šventę, tik prikandau lūpą, nes neradau žodžių paprieštarauti. Tikrai buvo labai karšta, neapsakomai nuobodu ir valdiška. Sustatyti saulėkaitoje pirmokėliai ir kiti mokinukai turėjo daugiau nei valandą leipti karštyje.
Pirmoji kalbėjo mokyklos direktorė. Rėžė iškilmingą prakalbą kokias penkiolika minučių. Paskui pasireiškė vietinis politikėlis, neapsakomai besipuikuojąs savimi, kuris nepasismulkino ir kalbėjo bene ketvirtį valandos, paskui panašios apimties kalbą pateikė mokyklos pavaduotoja ir savivaldybės atstovė... Intarpuose būsimi ketvirtokai pasakė po eilėraštuką.
Tiesą sakant, tų kalbų niekas nesiklausė. Tėvai pusbalsiu kalbėjosi tarpusavyje, vyresni vaikai dalijosi vasaros įspūdžiais, tyliai stovėjo nebent įsibaiminę pirmokai spausdami rankutėse apvytusias gėles. Pro mane kelis kartus praskubėjo tėvai, ant rankų nešantys alpėjančius, nuo ilgo stovėjimo karštyje blogai pasijutusius vaikus, ir aš per žmonių galvas vis dairiausi, kaip ten maniškė, gal ir ji jau alpsta?
Kai po pirmosios pamokos vežiausi namo pervargusią pirmokėlę, net neklausiau, ar šventė jai patiko. Dukra buvo tirštai įraudusi, labai nelaiminga, zyzė visą kelią į namus, galop apsiverkė iki žiaukčiojimo. Šiaip ji ramus ir pozityvus vaikas, tad puikiai supratau: zyzimas ir isterija – ne ožiai, o blogos savijautos pasekmė. Sugrįžusi tuoj pat krito miegoti, o man net suspaudė širdį matant, kokia baisi buvo jos pirmoji diena mokykloje.
Blogiausia tai, kad ji, ko gero, neprisimins, kokį įspūdį jai paliko pirmasis susitikimas su mokytoja, kaip įteikė jaigėles, kurias pati su džiaugsmu išrinko. Neprisimins maloniai kutenančio jaudulio, kurį jautė ryte vos pašokusi iš lovos, kad tądien pati mus pažadino, norėdama susiruošti kuo greičiau. Neprisimins, kaip skubėdama rengėsi mokyklos uniformą ir vis lakstė prie veidrodžio, kad savimi pasigėrėtų. Viską nustelbė prisiminimai apie alinantį karštį, tuščias valdiškas kalbas ir nuobodulį.
Tortas, kurį nupirkome šventės proga, taip ir liko stovėti šaldytuve neprapjautas. Mažos mielos dovanėlės, kurias pirmokėlei paruošė visi šeimos nariai, taip ir liko neatidarytos. Atvirukas, kurį jos brolis prikandęs lūpą gamino su didžiausiu džiaugsmu taip ir liko neatverstas. Dukra pabudo apspangusi ir nelaiminga, nenorėjo nė girdėti apie dovanas ir sveikinimus.
Tad išgirdusi jos nedrąsų prašymą neiti į rugsėjo pirmosios šventę, tikrai neradau, ką atsakyti. Meluoti, kad šį kartą viskas bus kitaip, neapsivertė liežuvis, nes tikrai viskas bus lygiai taip pat. Juk tą pačią mokyklą baigė jos brolis ir kaskart rugsėjo pirmosios scenarijus būdavo lygiai toks pats. Gerai pagalvojus, niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai aš pati buvau pirmokė.
Jai vėl teks kepti saulėkaitoje ir vėl teks klausytis lygiai tų pačių, nenuoširdžių nuobodžių kalbų, kurios neįdomios nei pradinukams, nei jų tėvams. Galbūt pasikeis tik parodomoji programa – vietoj eilėraštukus sakančių ketvirtokėlių, muzikos mokyklos auklėtiniai pagros fleita ir smuikeliu...
Tiesą sakant, tikrai nesuprantu, kam viso šito reikia. Pirmokams? Tikrai ne, jei jau savo rugsėjo pirmąją vaikai prisimena ne su džiugiu jauduliu, o su siaubu.
Tėvams? Tėvams lygiai taip pat nuobodu stovėti ir klausytis, kaip ilgiau nei valandą pilstoma iš tuščio į kiaurą ir kasmet kartojamos tos pačios, iki skausmo pažįstamos nuvalkiotos frazės.
Mokytojams? Gal klystu, bet, kiek mačiau, mokytojai tų kalbų taip pat nesiklausė. Visą laiką kalbėjosi tarpusavyje, su tėvais ar savo mokiniais.
Kilo noras spjauti į valdišką beveidę ir nenuoširdžią mokyklos kasmet organizuojamą šventę ir rugsėjo pirmosios proga pateikti ką nors tikrai ir įsimintino, kad sušvelninčiau baisius savo vaiko prisiminimus. Bet dukrai sugadintos pirmosios dienos mokykloje įspūdžių tai nepakeis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
